Kojos

Man dažnai šąla kojos ir dėl to negaliu užmigti. Kartu šąla ir delnai, bet pastarieji problemų nekelia - tik nežymų diskomfortą žmonėms, kuriuos tenka jais liesti. Atrodo, kad kojos užšąla iki pat kaulo, jų nesušildo paprastos kojinės ar patalai. Praeina bene amžinybė, kol keli tekstilės sluoksniai užkuria degimą mano venose ir kojos pradeda po mažu šilti. Dėl to kas vakarą mirkau jas karštame vandenyje kelias minutes, kad pradėčiau vidinį degimo procesą iš anksto ir sutaupyčiau sau gerą pusvalandį miego. Kitaip tektų vartytis ir keikti ploną patalynę, naktibaldas kambariokus, praeities išgyvenimus, prastą genetiką, kraujo cirkuliaciją, suburžuazėjimą. Kai negaliu užmigti dėl savo šaltų varlės kojų, į galvą lenda nekviestos mintys, kurios mane siutina, taip dar labiau atitolindamos išsvajotąją poilsio akimirką. Mano kojos šąla žiemą vasarą, bet kokioje avalynėje, bet kuriuo paros metu. Atrodo, jokios išeities nėra. Dažnai tos prakeiktos kojos net nebetrikdo, nors užmigti vis vien neišeina.

Kartais, kai man šąla kojos, pagalvoju apie karą. Kaip galėčiau ištverti kiek ilgesnį nukrypimą nuo normalybės, jei net ramybės būsenoje mano šaltos kojos man sukelia tiek daug nepatogumų? Vis dažniau pagalvoju apie karą - kartais staigiai pabundu iš sapniško delyro su mintimi apie sparčiai artėjantį Įvykį iš didžiosios Į ir mane apima siaubas. Dienomis neišvengiu vaizdų su žmonėmis bėgančiais nuo pavojų, paliekančiais savo ramų gyvenimą, žmonėmis, kurie yra traukiami į mūšį ne savo noru, kurie turi atsisakyti visko, prie ko yra pratę. Tvyranti įtampa, priverčia mane vis dažniau permąstyti savo gyvenimą, įsivaizduoti save panašiame scenarijuje. Atsimerkiu ir suprantu, kad gyvenu per daug patogiai, nesu matęs tikro gyvenimo, sunkaus darbo, išbandymų. Skaitau Céline, Apollinaire‘ą ar Brechtą ir suvokiu savo trapumą. Vargu, ar mano filologiniai interesai padėtų išsisukti iš mirties gniaužtų (bent jau viliuosi, kad gebėsiu prieš tai sukurpti vieną ar kitą išgyvenimų apsakymą ar eilėraštuką).

Atrodo, lyg užsitvėriau save iliuziniais ir apgaulingais siekiniais ir užsiėmimais, kurie užstoja realybę. Patogumai nepaliko kitos išeities, kaip tik suglebti, visiškai nuo jų priklausyti. Todėl kiekvienoje situacijoje man reikia tinkamų sąlygų, kad galėčiau veikti: negalėčiau užmigti be šilumos, aklinos tamsos, visiškos tylos, dvasinės ramybės, į lauką neišeinu, jei galiu sušlapti plaukus, negaliu funkcionuoti negavęs optimalaus kiekio miego. Vos kažkas mano gyvenime iškrypsta iš savo rėmų, iškart jaučiuosi nepatogiai, caksiu, nervinuosi, nirštu. Tampu savo emocijų auka jei laiku neatvažiuoja žadėtas autobusas, parduotuvėje nėra trokštamo sūrio salotoms ar baklažanų. Neįsivaizduoju gyvenimo, kuriame jausčiau bazinių dalykų stoką: karštas vanduo, elektra, ryšys, geriamas vanduo, energiją palaikantis patenkinamos kokybės maisto kiekis, švaros priemonės visada buvo mano tęsiniu, be jų nesijausčiau visavertis individas. Tik dėl jų esu toks koks esu, kito savęs dar neteko pažinti. Leidžiu sau mirkti patogumuose ir priimti juos kaip duotybę, netgi jų reikalauti. Caksiu, nervinuosi, nirštu susidūręs su menkiausia neteisybe savo pusėn.

Ar negalėjimas užmigti dėl šąlančių kojų yra šiuolaikinio žmogaus apoteozė?
Toks, vis dažniau pasitaikantis, kasdienybės reflektavimas veja lauk visas mintis apie šlovę, tvirtą laikyseną, pasipriešinimą, atsparumą, lyderystę, kurias aplink save susikuriu ir netgi drįstu prisiskirti užrietęs nosį. Visa tai tik skeryčiojimai dėl per gero gyvenimo. Kaip galėčiau sąmoningai iškeisti viską, ko man kasdieną reikia, į šansą ir nežinomybę, ar sugebėčiau laikyti rankose savo gyvenimą ir jo nepamesti? O gal susidūręs su laikinumu sugebėčiau pasikeisti, priprasti? Sėdžiu eilinį kartą lovoje, jau susišildęs nakčiai kojas ir jaučiu artėjant didžiulį Įvykį, kuris sumaišys visas kortas ir bus manęs pabaiga, tik nesu įsitikinęs ar dabartinio, ar manęs apskritai. Kojų pirštai iš to išgąsčio drėksta ir pamažu vėl vėsta.