Sibiro tremties prisiminimai-14

     
           

              Atšiauriame Sibire,  tremtiniams  pirmiausiai reikėjo įsikurti, ir be privalomų darbų kolūkyje, reikėjo pasirūpinti bustu. Pirma 1949 metų vasarą apie kūrybinį gyvenimą nebuvo laiko galvoti. Kiekviena tremtinių šeima skirtingai kūrėsi ir ruošėsi pirmai žiemai. Vieni laikinai kūrėsi ištuštėjusiose sibiriečių apleistose nameliose, -tai buvo geriausias variantas. Sibiro vasara trumpa 2-3 mėnesiai, todėl, kai kurioms šeimom teko draugiškai sutarus, apsigyventi dviem šeimoms po vienu stogu. Antras variantas buvo, pigiai nusipirkti nameli ir išmontavus, pasistatyti kaimynystėje, greta, arba arčiau tautiečių. Lietuviai tremtiniai buvo draugiški ir bendri vargai vienijo, - padėdavo vienas kitam  be atlygio talkomis, buvo labai išradingi. Sumontuoti perkeltų namukų rąstus ilgai netrukdavo. Fundamentams mūryti  akmenų nebuvo, - teko perimti sibiriečių patirtį. Miške medžių  netrūko ir leidimų kirsti medžius nereikėjo. Fundamentui naudojo maumedžių rąstus. Maumedis sakingas medis, todėl buvo atsparus Sibiro klimatui. Lubų perdengimui naudojo pušines lentas, o stogus dengdavo skaldytos drebulės juostom. 2-1, 5 metro rąstus, kirvių ir pleištų pagalba skaldydavo 2-2, 5 cm. storio ir  15 cm pločio juostas ir  dengė stogus. Paruoštas sveikas rąstai, be šakų, kirvių ir pleištų pagalba, gerai skildavo.   Tremtiniai greitai įsisavino ne tik statybininkų- dailidžių amato bet ir mūrininkų. Plytas krosnims teko gamintis patiems. Miestelio pakraštyje, prie molio  karjero, buvo šiokios tokios plytų  gaminimo dirbtuvės.   Gamybos nevykdė, bet patiems pasigaminti plytas galimybė buvo. Gamybos procesas buvo paprastas; Antano tėvas pagamino iš lentelių, pagal standartą, 2 plytoms formas.   Molį, iki tinkamos kandicijos, reikėjo paruošti, -išminkyti... šimtams plytų pagaminti buvo nelengvas darbas. Suaugusiems padėti, tėvai už atitinkamą atlygį įjungdavo  vaikus.   Į didelę medinę  dėžę prikraudavo  žaliavinio, - ne išdirbto  molio, o vaikai, basom kojom lipdavo į dėžę  ir minkydavo. Kad neprailgtų minkimas, iš pradžių  skaičiuodavome iki 100, iki 200, bet skaičiavimas greitai atsibodo. Teko keisti strategiją. Tėvai patarė dainuoti... Tikrai, dainuojant pasidarė lengviau. Minkėm su brolių molį, ir, iš pradžių dainavome žengdami lietai: -Ant kalno mūrai, - joja lietuviai... kai į molį, įpildavo šiek tiek vandens, molis suminkštiedavo, minkyti darėsi lengviau ir linksmiau: - Joja, joja lietuvaičiai, neša neša vainikaičius... Vienos dainos iki tinkamo molio paruošimo ne pakakdavo, kad tiktų pagaminti 20-30 plytų, reikėjo traukti kitas dainas iš tėvelių repertuaro. Jos visos tiko molio minkymo darbui. Dainos, - Augo kieme klevelis, labai dailus medelis... -Ant kalno karklai siūbavo, -pakalnėj vanduo liuliavo ne pakakdavo, tekdavo prisiminti ir „Augo girioj ąžuolėlis“, „Kur lygus laukai, snaudžia tamsūs miškai“ O baigdavom   minkyti molį, keldami rankas į dangų skanduodami: -Valiooo.... Pergalė. Taip, per dieną, tekdavo išminkyti po kelias dėžes molio. Darbas sunkus, bet pergalės jausmas buvo saldus, kai matydavome,  ant padėklų išrikiuotų, džiovinimui paruoštų,  plytų eiles. Taip, per porą savaičių pagaminome pakankamai plytų, kad tėvelis galėtų sumūryti naujuose namuose krosnį ne tik sau, bet ir kaimynų pirtelei. Žiemai atėjus, namuose bus šilta, jauku, kvepės mamos iškepta rūpi- naminė ruginė duoną.
           Kai minkėme su broliu molį plytom, atgaivai molio pakako ir kūrybai, -lipdyti įvairius žmogelius, paukštelius, drambliukus, paršelius. Taip gimdavo galvose įvairios kūrybinės mintys, -dažniausiai prieš šventes.   Artėjant Šv. Kaledom ir Naujiems metams patys iš spalvoto popieriaus gamino girliandas, žaislus, iš popieriaus lankstydavo laivelius, armonikas, lėktuvėlius, karpydavo iš popieriaus snaiges, saulutes, menulius, žvaigždutes ir kabindavo ant eglutės šakų toliau nuo žvakučių. Elektros nebuvo, todėl apie prabangias -žybsinčias girlendas net ne sapnuodavo..
    Iš Lietuvos turėjome atsivežę žvakutėm įstatyti lektorius. Labai tiko žvakutės.. Po kelių tremties metų, vaikai paaugo, ėmė lankyti mokyklą, tremtinių pastatytų namų kaimynystėje atsirado daugiau. Daugiau atsirado ir vaikų. Šeimos draugavo, kartu švęsdavo  šventes. Artėjant Kalėdom ir Naujiems metams, vaikai vakarais rinkdavosi į būrelį pas kaimynus, erdviame kambaryje ir paruošdavo savo tėvams programą. Deklamuodavo eilėraščius, dainuodavo, Gudresni, pastatę žvakę ant nugaros skaičiavo iki 10, kartais daugybos lentelę,   pabaigai, kaip dera teatrui, vaidindavo pačių sukurtą spektaklį.   Šiam atsakingam darbui, labai išradingi buvo brolis ir sesuo Rimas ir Birutė Smilgevičiai.. Prisižiūrėję klube trofejinių filmų apie Čarlį Čapliną, jie bandydavo savaip improvizuoti apie tremtinių gyvenimą.. Kaimynystėje gyveno žydų kilmės tremtinė su mūsų amžiaus 5-6 metų dukrele Raja. Mama buvo išsilavinusi, draugiška ir labai kultūringa, - mokėjo vokiečių kalbą / Mokykloje mokė vaikus vokiečių kalbą. Lietuvių  tremtiniai ir  vaikai šiltai priėmė jas į savo būrį ir gražiai draugavo.    
     Pirmais metais, kol tremtiniai apsiprato ir įsikūrė, kažkokios ypatingos kūrybos sunku prisiminti, bet tikrai prisimenu, kad tradicinių švenčių:  Šv. Kalėdų, Šv. Velykų, Užgavienių, Gegužinių maldų ir giesmių giedojimų tradicijos išliko visam gyvenimui. Per didžiąsias šventes, kad ir negausus patiekalais budavo šventinis  Kalėdų ir Velykų stalas, bet, gardžiai kvepėjo kelių šeimų sudėtinis, žemaitiškais patiekalais papuoštas stalas. Gardžiai kvepėjo atcte sumirkyta pakepintos silkės galva, -cibulynė, neluptų bulviu su trintom kanapem, virtos bulvės su trintų uzkulu gardžiai kvepėjo -tikras gardumėlis. Kalėdaičių ir tikrų, pyragams kepti miltų, tekdavo pasirūpinti iš anksto, ilgai tekdavo laukti kada atkeliaus siuntiniai iš Lietuvos. Po metų- kitų, kai tremtiniai įsikūrė, šventiniai stalai tapo daug linksmesni; atsirado didesnis natūralių produktų pasirinkimas. Statinaitėse kvepėjo rauginti agurkai, kopūstai, sklepuose atsirado bulvių, morkų, o palėpėse, žiemos metu,  kybojo ne tik rūkytos dešros, lašiniai, kumpiai ir užkulas, bet, ir per vasarą užaugintų keletą šaldytų „broilerių. Tvartelyje atsirado karvutė-“Niūra“, pora avelių, paršelis „Vasia“, šunelis „Tarzanas“ ir katytė „Čita“
   Žiemos švenčių tradicijos Sibire tautiniu pagrindu buvo skirtingos. Užgavėnes švęsti tekdavo savo šeimos rate.
    Tamsią naktį, vaikai, išgirdę beldimą į duris dinkdavo, - mama klausdavo: - Kas beldžiasi? Už durų pasigirsdavo: -O, pani, pani... -pasigailėkit.. -Aš, žydeliis-ubagėlis iš Lietuvos... -Įleiskit sušilti, -pašoksiu, padainuosiu, - jei busit geri ir dosnūs, blynų paragausiu ir tolyn keliausiu. Per pirmas Sibiro Užgavėnes, apsilankęs vienas persirengelis vaikus labai išgąsdino. Pamatę žalią, kumpa nosim, išverstais kailiniais, pakuliniu pančiu susijuosus, labai išsigando, ir... kūliais, per  lovas nusirito žemyn už lovos, sukišo galvas po lovą, -laukia kas dabar bus? - Ar trenks perkūnas? Žydelis pats gerokai persigando. Ėmė pažįstamu balsu vaikus viliuoti, iš už lovos kyšančias, vaikų galvas. Teko pačiam ubagui traukti iš terbos po vieną riestainį . Prisijaukinus, broliai nurimo, nes ne tik  pažino balsą, bet ir pamatė, kas slėpėsi po ubago kauke. Pažino, kad tai pats namo šeimininkas, gerai pažįstamas-šeimos draugas, Vladas Šukys. Broliams nurimus, šeimininkas- „ubagas“Vladas su žmona ir 4 asmenų šeima-2 brolių ir tėveliai, juokaudami sėdo už stalo ir kartu skanavo  ypatingus Užgavėnių blynus. Blynai buvo ypatingi tuo, kad kramtant ne tik jauti girnų kvapą, bet kartu  girdi kaip smulkus smėlis galanda dantis.
    Vietinia sibiriečiai, Užgavėnes -Maslenica švęsdavo pagal senąjį Julijaus kalendorių. Sovietinė valdžia dvasinių švenčių nepripažino, nes buvo užkėtėję ateistai, bet, vietinių senbuvių sibiriečių širdyse tradicijos išliko - vakarais, švęsdavo visa savaitę. Pasikinkę arkliukus, dažniausiai į trikinkes-dvikinkes sibirietiškas roges, - pakinktai, veržlalankiai, apkalbinėti spalvingais kaspinais, varpeliais,  prisėsdavo pilnos rogės, triukšmingai ūksėjantis jaunimas, pagal armonikų ir balalaikų skleidžiamus  garsus, triukūmaudami,  išvažiuodavo iš gyvenvietės į laukus, -į miškus... Vilkai atsitraukdavo gilyn į miškus, -igai nesigirdėdavo jų kaukimo. Nebent, per pūgą, kaukdavo kamine. Dažniausiai, vietiniai sibiriečiai, per Užgavėnes, keldavo vestuves. Savaitės pakakdavo  Užgavėnes atšvęsti, vestuves atšokti ir išsivėdinti.
          Lietuviai po Užgavėnių laukdavo pavasario ir Velykinių švenčių. Margino margučius, kepdavo pyragus ir bandeles iš miltų atsiųstų  lietuviškų miltų, -, ruošdavosi bendrai Šv. Velykų -Kristaus prisikėlimo šventei. Šv. Velykų rytą, lietuviai-tremtiniai pasitarę, susirinkdavo į vienus, erdvesnius namus, bendrai Kristaus prisikėlimo, Šv. Mišių  liturgijai. Pasimeldę, sugiedoję Aleliuja, - kreipdavosi į Šv. Mariją:                                           Marija, Marija, skaisčiausia Lelija,                                                         Dangaus Karalienė šviesi,.        
                                Užstok prieš Aukščiausią,                                                                    Tu žmogų menkiausią,  
                               Taip daugel pas Dievą gali.      
          Baigus giedoti giesmę, dar kurį laiką ausyse, skambėjo vaikų balsų varpeliai: „Taip daugel. pas Dievą galiiiiiiii“, -nušvisdavo sieloje, - prašvisdavo dar vienas šventinis Sibiro tremtinių  Sekmadienio rytas.