Išvakarėse Nebūto (35)

Pro atmintį atsiverčiu dienas, metus, 
gal savo visą būtą laiką,
nedaug mąstydamas, kaip tikra tai ar – ne,
tačiau erdvė tokia, kad regisi
po Dievo žodį vaikštau,
kad ir sunkus,
jog be lazdos neįgalus
ant savo kojų pats save užkelti.

– O užsikėlęs?

Ranka paglostęs  lazdą,
šypteliu kreivai
suvokdamas, kad ir jinai (ir šypsena)
praradus šilumą ir šviesą.
Ir šit nelyg atodūsį tariu,
dėl ko nei čiut neskauda:
nudingo dyvai (stebuklai),
jų SAVYJE nesurandu,
nepaisant kad erdvė tokia,
jog, regisi, po Dievo žodį vaikštau...

Žinau: pakanka man lazdos,
parimusiam ant jos
ramiai pasidairyti,  kad... šaaa, tyliau...
užgriuvo noras pasakyti,
kad protui nevalia aiksėdamam
nepamesto ieškoti savyje –

Pasauli, duok man ausį,
aš ir už Dievą išpažinti nuodėmes gebu
kurios, esą, Jam nepriklauso...