Kūčių vakaras apleistame dvare

Sengirės pakraštyje –  senas dvaras;
Stogas apsamanojęs, sukiužęs pamatas.
Žmonės labai seniai iš jo išėjo -
Paliko didelį medinį stalą ir dvylika kėdžių.
Svetainėje, ant sienos, šeimos nuotrauka liko -
Veidų nesimato, bet lūpos dar šypsosi.
Niekas nelanko seno dvaro.
Kažkada – ponai karietomis „šniūrais“ važiavo.
Susirinkdavo didi bajorų giminė;
Šeimininkė džiugiai visus priimdavo –
Šventai Kūčių Vakarienei ir Kalėdoms
Pasilikti kviesdavo...
Seniai, labai seniai dvaras tuščias stovi;
Parko takai piktžolėti, apsamanoję;
Tuščia. Nyku. Ir truputį baugu.
Bet,... bet keliamaisiais metais
Dvaras atgyja Kūčių naktį;
Karietų pilnas didelis kiemas,
Fontanai vaivorykšte pasidabina,
Poros po parką vaikšto apsikabinę.
Vėl alasas, pokštai ir burtai...
Bet,.. bet antrą Šventų Kalėdų, rytą -
Kiemas vėl tuščias –
Visi staiga pranyko.