Išvakarėse Nebūto (33)

Ne paslaptis
iš kur tiesas kitiems teikiu –
jos ir iš ten, iš po užtemdytų vokais akių –
ir ten atsiveria vaizdai su erdvėmis
daugkart sapnuoti kažkieno,
o būna, kad juose
ir pats save regiu
kuomet nors tark:
– Pranuci, negi AAŠŠ,
toks... kone kosminis,
tačiau žiupsnelyje sutilpęs?

Meilu pajausti tokią dalią
kai į savus sapnus kažkas įleidžia pasibūti,
na, o kodėl? dėl ko? net kas? –
dar vis nesurandu ko klausti,
tačiau užtrukęs laikas nepabosta
ir tikra, kad sapnai tokie
man tarsi neišmoktos knygos,
kurių nežinome kaip pasiimti į rankas. –
Ar ne dėl to (turbūt?) ir autorystė jų,
vargu ar kam lig šiol labiau berūpi,
juolab,  įvardinat vardais, pavardėmis...
Atrodytų, seniai jiems durys grįžti uždarytos,
atrodytų, žmogaus darbymetyje
vien tie, kurie po saule būnam pasilikę...

Ir vis dėlto,  kaip man suvokt
kaip beatrodanti kryžių šalis po kryžiais?
Ar ne va taip, kaip pats manau –
aukščiausius kalnus kilstelėjus dar aukščiau,
apvaikščioti erdves po vokais užmerktų akių
kol dar sapnuojasi,
kol dar kažkaip ateinam pasibūt kartu.
Varpai iš po kalnų neskambina
kas Ten ir Kaip

Sapnų pasauli, neabejoju tavo tikrumu,
ir man labai jautru suvokti,
kaip tave išmokti,
kaip atsikelt į šviesą
šiapus užtemdytų vokais akių?