Prie tuščių šulinių. 8 dalis

8. Nuostoliai

Kuo aukščiau kopė, tuo žingsniai tapo vis sunkesni. Negana to, jis norėjo miego. Velniškai troško atsigulti ir nusnūsti, kad ir čia pat, ant laiptų.
Nojus nujautė, jog tokiu atveju jo egzistencija tikrai bus „sustabdyta“. Tad kilnojo kojas iš paskutinių jėgų, akies krašteliu stengdamasis įžiūrėti laiptų viršų. Laiptai pamažu suko puslankiu. Sulig kiekvienu vis sunkesniu žingsniu viršuje išnirdavo dar po vieną pakopą, lyg koks pasityčiojimas iš pastangų.
„O gal rimtai prisėsti ir atsipūsti? “ - suzyzė įtaigi mintis. - „Tik trumpą minutę. Kas gali nutikti blogo per vieną minutę?.. “
Nojus pajuto, kaip ima linkti keliai.
„Štai ant to laipto. Jei prisėsčiau vos minutei, po to vėl galėčiau tęsti. “
Akys tapo vis sunkesnės ir sunkesnės. Netgi kvėpavimas sulėtėjo, nepaisant didelio pečius spaudžiančio svorio.
„Užtektų ir pusės minutės. Štai ant to laipto... “
Nužiūrėtas laiptas lėtai artėjo. Nugludintas laiko ir iš pirmo žvilgsnio toks patogus.
Akyse tapus tamsu, Nojus ne iš karto suprato, jog užmerkė akis prieš savo valią.
Ūmai supanikavęs, jis išlaisvino vieną ranką ir sukandęs dantis įmerkė pirštus į vandenį kibire. Galvą tuojau pat užpildė šaižūs nežemiški klyksmai, nesuprantamos maldos ir dejonės. Nupurtė jį it kokia elektra, nuvydami miegą šalin. Vaikinas giliai įkvėpė, vos neišsitiesdamas ant laiptų su visu kroviniu. Stipriau sugriebęs kartį tučtuojau paspartino kopimą. Tačiau silpnumo jausmas nenumaldomai plūdo atgal, vėl pamažu užvaldydamas jo sąnarius ir mintis.
Šviesa lubose galop liovėsi mirgėjusi ir visai išnyko. Liko tik vaiduokliškas vandens švytėjimas, kurio dėka Nojus šiek tiek matė kelią. Laiptai vedė į visiškai juodą tamsą, vis dar neketindami užsibaigti. Ėmė atrodyti, jog pačių pakopų ūmai padaugėjo, jog šis nelemtas košmaras niekada nesibaigs. Jis vis kops ir kops su vis didėjančiu svoriu ant pečių, žongliruodamas ties sapno riba. Ir taip tęsis tol, kol jis neišlaikys ir užmigs. Arba išsikraustys iš proto.
Akims pradėjus vėl merktis, Nojus pakartojo ankstesnį triuką su vandeniu kibire. Kad ir kas buvo tame vandenyje, tai veikė it tūkstantis voltų į jo nervų sistemą. Tačiau netgi šio paskatinimo galų gale ėmė atrodyti per mažai. Nuovargis sugrįždavo vis greičiau ir greičiau. Nojus net nebesidairė į laiptų viršų, tiesiog žiūrėjo sau po kojomis, mintimis įsakinėdamas savo apsunkusioms kojoms kilnotis. Šios vis dar  kilnojosi. Jis pats nebežinojo, kodėl jo abi kojos vis dar veikė ir kur jį iš viso nešė. Galvoje liko vienintelė mintis – kažkur nueiti ir jei pasiseks – išsitiesti visu ilgiu...
Kojai užkliuvus už pakopos, Nojus griuvo į priekį, nespėjęs išlaikyti pusiausvyros. Girdėjo, kaip abu kibirai skambiai trenkėsi į akmenį, išliedami savo turinį. Svoris pranyko nuo vaikino pečių, tačiau jam tai beveik neberūpėjo. Noras užmigti buvo pernelyg stiprus.
„Galbūt tas egzistencijos sustabdymas nėra jau toks blogas dalykas“ - dingtelėjo palaida mintis. Netrukus ta viena mintis buvo pasiglemžta tamsos, kuri...

* * *

... buvo akimirksniu išvaikyta į šalis baltos, akinančios šviesos dėka.
Nojaus akys plačiai atsimerkė ir jis kelissyk sumirksėjo, stengdamasis kažką įžiūrėti toje šviesoje. Tik po kelių ilgų akimirkų susiprato bežiūrįs į stipriai plieskiantį spindulį iš grotos lubų. Nuovargis ir noras miegoti buvo dingę visiškai.
Vaikinas tučtuojau atsisėdo ir apsidairė. Kartis kartu su kibirais voliojosi čia pat, ant paskutinės laiptų pakopos. Visas vanduo buvo išsiliejęs ir pasklidęs po aikštelę uolos viršūnėje. Iki pat bedugnės krašto, kur labai silpna srove liejosi žemyn, į neperregimą tamsą.
Taigi, jam per plauką pavyko. Nežinia kodėl, bet tai suveikė. Keli lašai visgi nukrito į bedugnę. Kaži ar ilgam jų užteks?
Šviesos spindulys atrodė toks pats stiprus, kokį regėjo vos atsiradęs šioje vietoje, tačiau dabar Nojus nebeketino gaišti brangaus laiko. Čiupęs abu kibirus, jis skubiai nusileido žemyn, prie vandens pompos. Ten pat, ant grotos grindų rado ir savo planšetę. Išvydęs ją, vaikinas ūmai prisiminė vieną labai svarbų dalyką.
Jo šitaip brangintas ir puoselėtas Youtube puslapis... dabar jis buvo prarastas. Nebeatidaromas.
Netekęs žado, jis kurį laiką tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į juodą įrenginio ekraną. Galop atsidusęs nusprendė, jog nieko nelieka, tik spręsti problemas iš eilės. Pirmiau vanduo, tada visa kita.

Pripildęs abu kibirus, Nojus lengvai užgabeno juos į viršų ir šį kartą pats išliejo vandenį į bedugnę. Virš jo galvos plieskianti šviesa nežymiai paryškėjo, lyg pagirdama už gerą darbą. Bet ramybės nedavė klausimas – ar ilgam dviejų kibirų (su keliais lašais) užteks?
Nusileidęs pripildė abu dar kartą, tačiau dabar neskubėjo jų nešti. Pakėlęs nuo žemės planšetę, nuvalė ją ir įjungė.
Skirtingai nei tikėjosi, atgyjančio įrenginio ekrane neišvydo gamintojo ženklo. Trumpai žybtelėjo „Androido“ logotipas, tada planšetė parodė kai ką naujo – besikraunančios baterijos ženklą. Baterija buvo įkrauta vos 20%.
“Taigi, vienas kibiras vandens lygus dešimčiai procentų, “ - pagalvojo Nojus. Jo laukė dar keturi žygiai prie bedugnės krašto su pilnais kibirais. Tačiau dabar kopimas laiptais nebeatrodė toks sunkus ir jo nebeėmė miegas. Problema nebeatrodė tokia sudėtinga.
Tačiau prarasto Youtube puslapio buvo labai gaila.

Netrukus Nojus atrado šį bei tą naujo. Kiekvieną kartą į bedugnę išpylus kibirą švytinčio vandens, planšetė kelioms sekundėms parodydavo naują iššokantį pranešimą apie įkrovos būklę. Daugiau nebuvo jokios kitos galimybės pamatyti tokią informaciją. Blogiausia atrodė tai, jog planšetė skelbė aliarmą tik įkrovai nusekus iki dešimties procentų lygio. Antra vertus... Nojus prisiminė, jog didžiąją dalį to laiko jis praleido ieškodamas elektros lizdo sienose. Antraip būtų lengvai suspėjęs išpilti pirmuosius du kibirus.
„Taigi, mano dabartinės egzistencijos tikslas yra sekti „įkrovą“ ir laiku ją papildyti, “ - svarstė Nojus, gabendamas viršun paskutinius du kibirus vandens.  - „Kažkoks labai kreivas tikslas. Nejau vietiniai adminai nesugalvojo nieko geresnio? “
Kad ir kaip stengėsi perprasti viso šito esmę, Nojus nepajėgė sugalvoti jokio tinkamo paaiškinimo. Visų pirma, kodėl kibirai? Ar ne paprasčiau būtų duoti vandens žarną? Galbūt kažkokia slapta reikšmė slypėjo pačiuose laiptuose? Galbūt pats veiksmas prilygo ritualui, kurį jis privalėjo vykdyti amžinai ir tik tam, kad liktų „gyvas“?
Per daug klausimų ir per mažai atsakymų.
Nojus išpylė paskutinius du kibirus vandens į bedugnę. Šį kartą planšetė sugrojo jam trumpą melodiją, lyg sveikindama su gimtadieniu. Joje buvo atsivėręs naujas pranešimas:

„Sveikiname! Jūs ką tik sėkmingai papildėte įkrovą pirmą kartą! Nepamirškite to atlikti reguliariai, antraip jūsų egzistencija bus sustabdyta! “

- Tos antros dalies galėjote ir neminėti, apuokų krūva... - sumurmėjo Nojus sarkastiškai.

Ūmai jam dingtelėjo dar viena išganinga mintis – o jeigu taip dar du kibirus į bedugnę?.. Ar planšetė užregistruos papildomą vandenį ir paskelbs apie 120% įkrovą?
Kadangi norinčių jam sutrukdyti šioje vietoje nebuvo, vaikinas nusileido prie vandens pompos ir pakišo kibirą po čiaupu. Pompa vis dar tebeveikė. Netrukus vanduo ėmė lietis ir pripildė kibirą iki viršaus. Nesulaukęs jokio netikėto pasipriešinimo, Nojus pripildė ir kitą kibirą. Pakišęs kartį po rankenomis, kilstelėjo savo krovinį ir jau ketino užsikelti jį ant pečių.
Tačiau šį kartą, priešingai nei anksčiau, abu kibirai atrodė ypač sunkūs. Tokie sunkūs, kad Nojus vos pajėgė kilstelėti kartį iki krūtinės. Lyg būtų įsijungusi papildoma gravitacija. Netrukus jis buvo priverstas nuleisti krovinį atgal ant grindų.
- Aišku... Vis dėl to yra kažkokios ribos, - sunkiai gaudė kvapą, kurio jam nebereikėjo.