Išvakarėse Nebūto (30)

Prasitariu –
antai! – matykime,
rikiuotėmis į žudynes Ieva išeina;
tiesi, išblizginta ir stamantri
it iš metalo išlieta –
petys į petį,
žingsnis į žingsnį
ir nors yra kaip kad yra,
tačiau ar gali būti taip?
Ar reikia kuo aukščiau
ant pjedestalo moterį - kareivį kelti?

O aš? O jis? Ir tie visi,
kurie per abejonę
teisybę išpažinti delsiam,
ką galim pasakyt,
juolab, kai esame kare?

Oi, neįtikinsit – kad nors ir moteris! –
jog šitaip sugebėtų,
tačiau jeigu ir taip,
nepaisant kad ir automatas ant krūtinės,
ne ką jautriau kaip kūdikis prigludęs, 
Ievuže, nepatikėsiu
kad iš gero tai –  –  –

Dar vis nenumanau,
kaip prijaukinti priežastį,
kuri be išmanų (be pasakų, legendų, padavimų)
galėtų Būtį šitokią pateisint moteries, o Ieva,
net pakeliant paminklais kuo aukščiau.
Kas mano supratimui bepadės bent kiek?
Nebent Adomo šonkaulis
tavo krūtinės ląstoje suvirpęs...

Ir iš tiesų, tuoj pat nelyg iš šventraščio:
– Štai kaulas iš mano kaulų
ir kūnas iš mano kūno, –
girdžiu Adomą Ievoje.

Visų pulkų rikiuotėse,
Ieva išėjusi į darbą.
O kaip, beje, kitaip,
jeigu darbymetyje šitame
visa Ukraina.
____  ----  _____
Ar ne todėl
ir mano smegenys Lietuvoje
atšimpa...