Melancholija

-----Melancholija-----


  Ir kaip malonu, kai medžius vėjas šiurena,
  Kai saulės nušviesta guli ryto migla.
  Koks neapsakomas grožis yra mamos šypsena,
  Ir kaip sujaudina mylimo žmogaus akių visuma.

  Bet nesuprantamas ilgesys erzina mano širdį,
  Ir ypač baisu, kad nežinau ko ilgiuosi.
  Dažną naktį neleidžia ramiai man miegoti,
  Primena dalykus, kurių net nesusapnuosi.

  Tas ilgesys - žodžiais neapsakomas jausmas,
  Šitoks malonumas ir jaukumas, bet tuo pačiu ir skausmas.
  Tarsi pirmas vaikystės prisiminimas,
  Ar išgalvoto žmogaus prisilietimas.

  Ir šitaip aš ilgiuosi,

  Kažko nuostabaus.

  Kažko ko neišsvajosi,
 
  Kažko taip ypatingai gražaus.