Rašyk
Eilės (78805)
Fantastika (2327)
Esė (1583)
Proza (11027)
Vaikams (2728)
Slam (85)
English (1204)
Po polsku (376)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kormilecaitė Kormilecaitė

Violetinis šuniukas

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Vakare Sauliukas prašo pasakos:
- Pasek šiandien pasaką apie Violetinį šuniuką.
- O kai buvau maža, žinojau pasaką apie Mėlynąjį šuniuką.
- Ne, aš noriu apie Violetinį, apie tą, kur mano rankose.
- Bet tavo rankelėje vyšninės spalvos šunelis.
- Tik taip atrodo, nes už lango saulė leidžiasi. Jis violetinis.
- Tuomet klausyk.

Viename nedideliame miestelyje gyveno kalytė vardu Margė. Ji buvo nedidukė, gauruota, rudai balta ir visų mylima. Kartą atėjo tokia diena, kai Margė atsivedė šuniukų. Jų buvo trys - gražučiai, mažučiai, trumpom kojytėm ir mielais snukučiais. Tik koks netikėtumas! Du buvo baltai rudi, o trečias šunelis - violetinis! Visi labai stebėjosi. Net kalytė mama pabumbėdavo:
- Ir iš kur toks keistuolis radosi?
  Bet tik retkarčiais  - ji juk mylėjo visus savo šunelius ir visus vienodai švelniai nuprausdavo ilgu raudonu liežuviu.
  O šunelis augo ir jo keista spalva tik ryškėjo. Jau visa gatvė žinojo apie neįprastą violetinį šuniuką. Bet aplinkiniai mažąjam buvo negailestingi, dažnai šaipėsi iš violetinio jo kailiuko. Šunelis dažnai net nenorėdavo išlįsti iš savo būdos.
- Ė, žiūrėkite koks keistas, - kranksėjo varnos, - jis turbūt raičiojosi dažuose, papiltuose patvory.
- Ne ne, jis turbūt šiaip nevaleika, matyt toks nuo kiemo dulkių, - pašaipiai čirškėjo žvirbliai, patys kuisdamiesi miestelio gatvės purve.
- O gal jis bailyyys? Bailyyys? Gal jis iš baimės tokios keistos spalvos? - stebėjosi plėšrios žuvėdros.
Net maži gatvės kačiukai šaipydamiesi kaišiojo liežuvius violetiniam šuniukui.
Kartais šuneliui pabosdavo vienam tūnoti būdoje ir jis liūdnas kiūtindavo miestelio gatvėmis, lydimas pašaipiu aplinkinių žvilgsnių.
  - Ką gi man daryti kad iš manęs nesišaipytų?  Kodėl aš gimiau kitoks? Aš gi nekaltas, kad mano kailiukas violetinis, juk ta spalva niekam netrukdo?  - mąstė šunelis ir jo mažai širdelei darėsi dar skaudžiau.
  Kartą, šuneliui begulint saulės atokaitoj, prie jo priskrido pukelis drugelių ir norėjo nutūpti ant violetinio snukučio, violetinių ausyčių ir ant violetinės šunyčio uodegytės.
- Ką jūs darote? - pradėjo kvatotis violetinis šuniukas, - nekutenkit! Kodėl jūs tupiate ant manęs?
- Oi! O tu ne violetinė gėlytė? Tu šunelis? Koks tu gražus! - stebėjosi įvairiaspalviai drugeliai, - tik kodėl tokios liūdnos tavo akytės?
- Aš violetinis, - paaiškino šuniukas, - tokie šuniukai neturėtų būti. Manęs niekas nemyli. Bet gi jūs, drugeliai, taip pat margaspalviai, kiekvienas vis kitoks. Ar jums gera tokiems gyventi?
- Žinoma! Mes plazdename ore savo įvairių spalvų sparneliais ir nuo to pasaulis tik gražesnis. Vienodi mes būtume nuobodūs. O tu, violetinis šuneli, esi nuo-sta-bus! - paaiškino drugeliai ir, vaikydami vienas kitą, nuskrido tolyn.
Šunelis gulėjo saulėje ir žiūrėjo į tolstantį margaspalvį pulkelį. Šypsojosi, nors ir nedrąsiai. Pirmą kartą jis išgirdo, kad yra nuostabus. Ir nuostabus būtent dėl to, kad yra kitoks ir kad būti vienodiems yra nuobodu. Saulutėje jo violetinis kailiukas blizgėjo, mainėsi įvairiais atspalviais ir mažylis džiaugėsi kitokia savo spalva. Pirmą kartą džiaugėsi.
  Violetinis šuniukas jau be baimės išėjo į gatvę ir linksmas patraukė pirmyn. Iš kažkur vėl atskrido margaspalvių drugelių pulkelis, kurie linksmai jį lydėjo ir vis bandė nutūpti šuneliui tai ant uodegytės, tai ant violetinio snukučio.
Pakampėse besikuičiantys žvirbliai bandė pašaipiai čirškėti. Bet šunelis šį kartą jų nė nepastebėjo. Jis tik linksmai vizgino  uodegytę. Ir pikčiurnos nutilo - nes gi neįdomu šaipytis, kai niekas nekreipia į tai dėmesio.
Taip jis pasiekė gatvelės galą.  Už jos jau buvo pieva, upė. Taip toli violetinis šuniukas dar niekad nebuvo nuėjęs. Šalia buvo nepažįstamas kiemas, o jame lakstė graži, juoda, trupaplaukė kalytė. Žvilganti, riesta uodegyte ir trumpomis letenėlėmis. Violetinis šuniukas net amtelėjo iš susižavėjimo. Ir tuomet juodukė pastebėjo svečią.
- Kas tu toks? Tu šunelis?  Toks įdomus! Tu visai kaip tie margi drugeliai - linksmas ir spalvotas! Palakstykim, pagauk mane!
  Ir du laimingi šunyčiai pasileido laukais, lydimi tų pačių įvairiaspalvių drugelių, kurie vis taikėsi nutūpti tai ant violetinio snukučio, tai ant juodos riestos uodegytės.
Violetinis šuniukas buvo turbūt pats laimingiausias miestelio gyventojas.
O tame miestelyje buvo dar daug kitų gatvelių, kuriose gyveno dar daug varnų, žvirblių ir žuvėdrų. Ir galbūt pasitaikė ir rausvų kačiukų ar žalsvų šuniukų, kuriems taip trūko pasitikėjimo ir labai reikėjo meilės ir dėmesio.
2023-11-15 11:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2023-11-17 16:16
Laila
Labai graži, miela pasaka vaikučiams.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-11-15 20:36
P r i
:) Norėčiau būti Jūsų anūkas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą