Išvakarėse Nebūto (25)

Vėl stoviu ten,
nebesuvokdamas nei kaip seniai
nei jau kelintą kartą čia,
bet puikiai jausdamas, kad akys mato
neįtikėdamos kad šitaip sugebėtų klysti –
ne Vilniuje prie Žalio tilto tai!

Jis ten,  į Šiaurę,
ir ne taip, beje, arti,
kad po peizažą jo galėtų dykinėti
ir rodyti į šv. Rapolo (arkangelo) bažnyčią
viršum Neries su vyturiu pakilusią erdvėj.

Šilinių dzūkų dieviškam krašte,
kur lig dangaus arčiau negu kitur,
atrodytų, nedaug stebuklų būta,
tačiau žmogaus sapnai (nors tark),
kone legendomis „subūdavoti“.
Nenuostabu nepaisyti todėl
iš kur ir kaip ateina reginiai –
per DVASIĄ (sapną)?
ar per MATERIJĄ (akis)?

Tačiau šį kartą neatrodė taip, 
kad nesuklusčiau reginiui ypatingiau –
kad pats Esu - ne tiek svarbu,
svarbiau su kuo ir kur Esu.
Po kojomis  tarytumei ne žemė,
po kojomis  tarytum laivo denis
įsisiaučia ir subanguoja taip,
kad suprantu koks mažas, lengva čia
kartu su visuma, kurią aplink regiu,
jog - ne! net  laivo man nebereikia;
pakanka lopšio,
kad sukraučiau savo visą kraitį,
įvardinta gimtu kraštu
lig Vilniaus, Gardino, iki Suvalkų.

O judesy,
tu man ne geografijoje;
tu man daug paslankesnis dvasioje esi.
Nesistebiu, suartą dirvą rasdamas anksčiau,
negu kad plūgas įsmeigtas į ją.
Galbūt bent šiek tiek ir todėl,
jog ir dirva pirmesnė
negu kad savo kūnu aš.,,