Išvakarėse Nebūto (24)

Minutė ši tokia,
kuomet atrodo, jog esu tik tam,
kad būčiau.
Tiesiog ESU, YRA
ir nebereik žinot, kad ryt kažkas
galėtų būt ne taip,
kad vakar irgi – ne kaip regisi dabar:
sustoję traukiniai nepajuda iš vietos,
važiuojantys sustot nemoka.
Eilėraštis užspringęs. Žodžio netaria.
Betgi ar reikia,
jei mato, žino, kad ESU?

Minutė ši tokia, kad...
Viešpatie, te dingsta ji!
Jos absoliutinti nėra prasmės.
Netgi ir aš dar vis
ne stabdžiais pagiriu kitus
ar raminu save,
pats negebėdamas į judesį įglusti.

Maniau,
kad poilsiu dievus myluoti bus jautriau. 
Atlėgs krūtinė,
į savo vėlų rudenį
nusišypsosiu jonvabalio ugnele ir...
kad  ir akmeniui bus miela, gera
kai jam eilėraštį skaitysiu.

Betgi regiu ir jie, ir akmenys
susiruošė į karą.
Kažin, ar dar kas nors kur nors yra,
kas šitokiu metu ramybės sau ieškotų.
Bažnyčios?
Netikiu. Ir jos antai
su  pamatais į dangų keliasi...