Vilniaus Šventųjų paminklai

Visų Šventųjų dieną Vilnių apgaubusi didi rimtis. Apsiniaukę, krinta dulksna, bet gatvėse šviesu. Sklinda paslaptinga Šviesa. Ji atsispindi pilkuose šaligatviuose, namų fasaduose, geltonuose medžių lapuose, trykštančiuose fontanuose.
    Tyli malda, sklindanti iš bažnyčių, suteikia progą prisiminti visus Šventuosius, gyvenusius ir veikusius Vilniuje. Šią dieną meldžiamasi už juos.
    Prieinu prie Šv. Kazimiero bažnyčios. Įspūdingos architektūros bokštas su Jogailaičių karūna. Pirmoji barokinė Vilniaus bažnyčia, daug kartų griauta ir atstatyta.
    Šventasis Kazimieras – šventasis dangiškasis Lietuvos globėjas. Dėl savo pamaldumo ir doro gyvenimo 1602 metais paskelbtas šventuoju.
    Žingsniuoju tylia, ramia Šv. Kazimiero gatvele. Ji siaura, viena siena aklina, be langų, autentiška, mena senus laikus. Praeinu pro skersinę arką, ir atsiveria jėzuitų vienuolyno kompleksas su mažais langeliais. Atrodo, kad patekau į viduramžius. Beliko sulaukti vienuolių su ilgais apsiaustais ir kapišonais.
    Gatvelė neilga, baigiasi ant aukštokos kalvos, o nusileidus žemyn ir kiek paėjus, prieinu Šv. Onos bažnyčią. Jos įspūdinga architektūra traukia akį. Kiek bepraeičiau pro šalį, visada stabteliu ir grožiuosi.
    Viduje degė daugybė mažų žvakelių, kurių liepsnelės skelbė Amžinąją Šviesą ir Atminimą Šventiesiems.
    Šiandieną mirusiuosius minime giedrame danguje šviečiant saulei. Tai šviesos santykio su mirusiaisiais tikrovė.
    Aušros Vartų koplyčioje Švenčiausioji Mergelė Marija meldžiasi su mumis už visus, gyvenusius ir veikusius Lietuvos žmonių labui, už jų Amžinąjį Gyvenimą.
    Lietuva – Marijos žemė. Šis užrašas įaustas į rankų darbo lininę juostą, dovanotą vienos audėjos. Tikiu, kad mūsų Lietuvą, gimtąją žemelę, saugo ir globoja joje gyvenę ir veikę visi Šventieji.