Vėlvėlinės

Ir jis taip laukė tos
dienos.
Visus metus į vartelius žiūrėjo -
senus, suklypusius ir beveik nevarstomus.
O šiandien jį lankys anūkai.
Čia, ant kalnelio
kur tokios gražios pušys šarmoje.
Kur giminės kiti sugulę -
kas pamiršti visai,
ką primena išblukęs spindesys akių.
Tik akmeny.
Ir proanūkiai su vaikais ateis.
Šitų mažiukų jis  jau nebežino -
tegu jie auga sau, tegu be
atminimo.
Ir atsiminimo -
juk šilta vien tik pamatyti.

Anūkai aiškins mažesniems -
“matai - senelis mano.  Galbūt iš tėvo pusės.  
Jo akys lygiai kaip ir tavo!
Ai ne, lyg ir mamos tėvukas būtų”.

O jam bus gera iki ašarų,
kurių anksčiau jis neparodė.
Ir tik vaikai jau neateina -
jie čia,
tarp tų gražių pušų šarmoj.
Vaikai anūkų savo laukia,
Į vartelius žiūrėdami
visus metus.
Senus ir girgždančius.

Ir tas girgždėjimas - kaip muzika.
Tarytumei Kleopo poloneze susitinka kartos.