Ne viskas vieną akimirką

Šlaistausi po dykūmą,
Galbūt švaistau savo laiką
Nepalikdamas pėdsako,

Kai neturėčiau blaškytis tarp
Oazių nevaržomas laisvės,
Ar vaikščioti plynaukštės pakraščiu…

Lai pažvelgsiu kol kas akim nepatyrusiom!
Kol šniokščia pavasaris,
Kol kvepia oras žiedadulkėm
Ir skleidžiasi aplinkui jos —

Raudonskruostės rožės,
Tulpės talija grakščia,
Linguoja kosmėjos ilgakojės
Ir bijūnai puikuojąs
Savo vešliaisiais plaukais.

O akimirkai subrendus,
Aš grįšiu į pageltusį kraštą,
Žinodamas, kur rasti kampelį prisiglausti,

Kad širdy čiurlentų dabartinė šiluma, tik
Dėl kitos priežasties.
Nes nebe smėlio dulkės mano veidą lies.