Gyvenimo šventė senelių slaugos namuose

Užčiaupk savo srėbtuvę

Dar vienas įdomus mūsų demencijos skyriaus personažas yra mažytė ir visų mylima 100-tė Ireen. Neaprastai guvi ir kalbi, labai mėgsta keiksmažodžius. Jeigu Irena geros nuotaikos, kalbės, juoksis, keiksis ir dėkos nesustodama. Dažniausiai pusryčiaudama ji susipyksta su tariamu draugu ar šalia sėdinčiu kaimynu. Nieko nelaukdama,  pasipiktinimui išreikšti, apmėto jį maistu iš savo lėkštės ir nesustodama keikiasi:
- Ach tu sumautas niekše, užčiaupk savo srėbtuvę, bjaurybe! – šaukia ji, sėdėdama prie stalo ir šiek tiek palinkusi į priekį, pasiruošusi puolimui, laukia kas atsilieps į jos keliamą triukšmą.
Ireen dievina dėmesį ir visus šaukia vienu vardu “Joisy”. Tai linksmai, tai piktai, bet visuomet tik “Joisy! ”. Kaip pasakojo ją ateinančios aplankyti dukros, tai Ireen jaunėlės sesers, kurią ji labai mylėjo vardas.  Jeigu Ireen blogoje nuotaikoje, ji demonstratyviai ignoruoja slaugytojų kreipimąsi į ją, tariamai kalbėdamasi su kažkuo už tavęs, akies krašteliu stebėdama tavo reakciją.

Iš pradžių, kai tik atsikėlė gyventi čia, jos nuolatinis kalbėjimas dažnai erzindavo kitus, televizorių žiūrinčius rezidentus. Tuomet jie susivienydavo, atsistodavo priešais ją ir reikalaudavo užsičiaupti. Bet Ireen, niekada jų nepaisydavo, apmėtydavo riebiais keiksmažodžiais ir toliau kalbėdavosi su savo tariamu pašnekovu. Jeigu kas bandydavo prie jos priartėti, pagrasindavo, kad apdraskys, kartais taip ir padarydavo. Skyriaus svetainėje, kur po pusryčių susirenka vaikščiojantys gyventojai, dažnai skamba muzika, daugelis jų mėgsta šokti. Retais atvejais, bet kartais pasiseka pašokdinti ir Ireen, tuomet laiminga juokiasi ir kalba, kalba.

Rytais, asmeninės priežiūros metu esame ne kartą jos skaudžiai apdraskyti. Bet niekaip negali ant jos pykti, nes vos tik pajudėjus kambario durų link, pasakius, kad einame pusryčiauti, ji čia pat užmiršdavo ką tik siautusią nepasitenkinimo bangą. Draugiškai įsikibdavo į pasiūlytą parankę ir jau laimingai čiauškėdama, skubėdavo į restoraną. Būdavo, eidama trumpam stabteli, krypteli galvą į šoną, grėsmingai pasižiūri į tariamus blogiečius, pakelia ranka, tarsi būtų pasiruošusi kautis. Po to, gavusi patikinimą, kad visi gerai elgsis, nusijuokia savo prikimusiu balsu, mirkteli slaugytojai ir skubiais, mažais žingsneliais tapsi pirmyn.

Ji nepakartojama, mažytė, smulkutė ir tokia vikri, kai to nori.
Ireen dukros yra prinešę jai įvairios kosmetikos, todėl rytinės ruošos metu mes siūlome jai pasidažyti. Jeigu pasiseka ir ryte ji yra geros nuotaikos, Ireen sutiks rytiniam makiažui, kuris, ankstesniame gyvenime, ko gero, buvo kasdienė jos procedūra. Kartais ji mėgina ta padaryti pati, bet dažniausiai padažome mes. Tuomet eina laiminga ir juokiasi iš savęs, kad pasidažė, ir džiaugiasi kartu, ypač jeigu dar keletą kartų pagiri ją, dar šiek tiek pasimaivo ir pasikraipo. Stengiamės prikelti ir atsivesti ją pusryčiauti kartu su visais. Aišku, ji nenori keltis taip anksti, dar mielai pamiegotų, bet tuomet liktų nepavalgiusi, pramiegotų pusryčius, o pabudusi vėliau jaustųsi alkana ir nelaiminga. Anksčiau mes mėgindavome pateikti jai pusryčius į kambarį, bet ji visuomet užmigdavo su pusryčiais prieš ją, o žadindama pykdavo ir apmėtydavo maistu. Tuomet prabudusi gerokai vėliau, ašarodama, modavo mums ranka, šaukdavo ir guosdavosi mums, kokia visų pamiršta ir apleista ji yra.

Ireen irgi yra dramos karalienė. Kartais rodo, kad negali paeiti, alpsta, bet vos tik apkabini ir priglaudi, svaigulys dingsta. Arba, žiūrėk, praeinančiai tau moja ranka ir šypsosi, šaukdama tave prieiti, tada dėkoja, kalba, kalba, susigraudina, bet pamyluota vėl pradeda šypsotis.
Vakarienę ji dažniausiai valgo svetainėje, nes per diena dėl nuolatinio čiauškėjimo, būna kiek pavargusi ir snūduriuoja fotelyje. Kartais, praėjus judėti gyventojams, ji prabunda ir akies krašteliu stebi ar ateis jos kviesti į valgomąjį, ar atneš maistą prie jos. Vos pakviesta vardu ir apkabinta, ji čia pat susigraudina iš laimės, kad nebuvo pamiršta, prisiglaudžia prie slaugytojos ir eina vakarieniauti.
Jeigu iš tikrūjų jaučiasi pavargusi ir mieguista, Ireen nereaguos į jokius kvietimus, trumpam pramerks akis, mes į tave piktą žvilgsnį, sugniauš rankų kumščius. Suprask – geriau nesiartink. Tuomet tenka atnešti jai padėklą su maistu, pristumi staliuką ir vėl žadinti. Nes pavalgyti vis tiek reikia. Vakarienės laikas – 17: 00 ir tai paskutinis sotus maistas iki kito ryto 9-tos valandos pusryčių. Palengva žadini ir stebi, kaip skečiasi jos rankų pirštai. Ireen dar kartą piktai pramerkia akis ir pagąsdina, kad apdraskys, jeigu nepaliksi jos ramybėje. Taip, žinoma, ir atsitiks, jeigu būsi per daug įkyrus ir nesuspėsi laiku sureaguoti. Kita vertus, jos susierzinimas išblaško miegus ir yra tikimybė, kad ji bent kiek pavalgys. Iš tikrųjų tai būtent čia yra ta slidi riba tarp pareigos pateikti maistą ligoniui, pasirūpinti, kad jis pasistiprintų ir pagarbos jo pasirinktam sprendimui nevalgyti. Demencija sergantys pacientai gali, kaip ir visi mes kartais tiesiog nenorėti valgyti arba, kitu atveju, nesuprasti, pamiršti, kad jie nori valgyti.

Beveik nei vienas rezidentas nemėgsta, kai padedame jiems susitvarkyti tualete. Ireen ne išimtis. Jai visuomet reikia dviejų slaugių, nes ji labai ryžtinga kovotoja. Viena slaugė, paprastai, stovi priešais ją ir kalbina, kita skubiai pakeičia sauskelnes. Pradžioje ji taip pat labai mėgo smūgius galva arba bent jau pagasdinimus, kad tau tuoj bus trenkta. Taip pat žaibiškai ji gali įdrėksti tau ranką ar veidą. Kol įpratome apeiti jos naudojamus kovos metodus, teko šiek tiek pavargti. Ar galite įsivaizduoti 100 -metę kikboksininkę? Linksmai nusiteikusi, visos procedūros metu, ji kalba ir šmaikščiai komentuoja.
Vieną kartą, nusivedėme ją į vonios kambarį, kolegė paėmė ją už rankų, kad ši saugiau jaustųsi ir pradėjo kalbinti, stengdamasi nukreipti jos dėmesį nuo ‘‘užpakalio reikalų‘‘. Taigi, Maoni linksmai ir švelniai kalba su Ireen, šioji, nenutildama kalba, o aš tuo tarpu, keičiu sauskelnes. Ireen bekalbėdama su Naomi, staiga grįžteli į mane per petį ir lyg tarp kitko linksmai paklausia:
- Ar sugebėsi susitvarkyti?
- Taip, brangioji, susitvarkysiu, nesijaudink, - atsakiau ir toliau skubėjau, kol ji dar
buvo gerai nusiteikusi.
Ireen vėl pasisuko į mane šypsodamasi ir sako:
- Gerai, brangioji, gerai, ačiū tau.
Tada atsisuka į kolegę ir toliau plepa.  Mes pratrukome leipti juokais, Ireen, supratusi, kad prajuokino mus irgi pradėjo juoktis kartu. Ji liko labai patenkinta savo pokštu.
Paprastai, kai ji pajusdavo, kad yra liečiamas jos užpakalis, Ireen pradedavo šaukti, keiktis ir spurdėti. Pastaroji draugiška jos reakcija, keičiant sauskelnes, mums buvo labai netikėta ir miela. Nuo to laiko, keičiant sauskelnes gyventojams,  mes vieni kitų juokaudami vis paklausiame “ar sugebėsi susitvarkyti? ”