Prie tuščių šulinių. 5 dalis

5. Tinkle

Grįžęs prie ankstesnių durų, Nojus elgėsi kur kas atsargiau, tikėdamasis dar vieno nemalonaus triuko. Tačiau šios, priešingai nei juodosios, neketino jo nei sušaldyti, nei iškepti. Durys netgi prasivėrė visai lengvai, kviesdamos užeiti į tamsą.
Ten jo laukė nedidelis, kalėjimo kamerą primenantis kambarys. Viena lova neaišku ko prikimštu čiužiniu, vidutinio dydžio medinis stalas ir vieniša kėdė. Ant stalo stovėjo dar viena aprūkusi žibalinė lempa ir vėlgi – jokių degtukų ar žiebtuvėlio. Tarsi ankstesnis požemio savininkas būtų tyčia sunaudojęs viską, kad tik Nojui nieko neliktų.
Daugiau šiame kambaryje nieko nebuvo. Nei tualeto su nuleidžiamu vandeniu, nei viryklės kur nors kampe. Nojus nujautė, kodėl taip yra. Antra vertus, keli papildomi daiktai kambarį paverstų kur kas jaukesniu.
Dėl viso pikto patikrino po čiužiniu bei lova, tačiau ten nieko naujo nerado. Tai buvo visas jo turtas ir paskutinis – jau ištirtas – užkampis.
Ūmai jam dingtelėjo, jog visa iki šiol apžiūrėta erdvė yra pernelyg maža, kad praleistų joje amžinybę. Jis per kelias dienas išropinės kiekvieną centimetrą, kiekvieną kertę ir apvers kiekvieną akmenėlį. O tada kas? Mirs dar kartą iš nuobodulio?
Turėjo būti kažkas daugiau. Matyt egzistavo mechanizmas, atveriantis juodąsias duris. Ar galbūt buvo kažkoks būdas nusileisti į bedugnę – šulinį. Gal dugne jo laukė daugiau jam vienam priklausančio turto?
Apsvarstęs visus iki šiol patirtus dalykus, Nojus atsisėdo prie stalo, užgesino planšetės blykstę ir susitelkė į vaizdą ekrane. Iš pradžių buvo šiek tiek nejauku – sėdėti visiškoje tamsoje prieš švytintį monitorių. Tačiau aplink jį vis dar buvo tylu it kriptoje – nė menkiausio krebždesio ar ženklo, kad kažkas jį tuoj pagriebs. Taigi, vaikinas nusprendė pasitikėti pojūčiais. Jis čia buvo vienui vienas, jei tik nepaisysime kažkur esančio, visa reginčio administratoriaus. Prisiminęs kelis nemalonius filmus, Nojus įtarė, jog kažkas gali pasikeisti atėjus nakčiai. Galbūt tada prasidės kita scenarijaus dalis, kurioje jis privalės bėgti ir slėptis... tačiau šioje vietoje nebuvo jokio indikatoriaus, nurodančio dienos ir nakties kaitą.
Netgi planšetės ekrane neišvydo nieko panašaus į laikrodį. Tebuvo vos kelios piktogramos – elektroninio pašto, užrašų knygelės, fotoaparato ir nuotraukų galerijos. Viskas. Nei interneto naršyklės, nei anksčiau regėto Youtube neišvydo. Nebuvo netgi nustatymų nuorodos, taigi, Nojus negalėjo patikrinti, kas tai per planšetė ir ką ji iš viso gali. Įrenginys buvo stipriai apribotas.
Tačiau Nojus turėjo marias laiko ir šiek tiek žinių apie panašius įrenginius, tad nedelsdamas ėmė tikrinti visus programinius užkaborius – mažne paslaptingieji adminai kažką pražiopsojo?
Pavyzdžiui, ekrane vis dar buvo galima nustatyti skirtingas užsklandas ir netgi kai kurias pagalbines programėles. Deja, jokio laikrodžio. Panašu, jog Androido versija buvo pasenusi, nes nebuvo jokių naujienų kanalų. Arba anuos panaikino tyčia. Vis dar egzistavo prisijungimas prie interneto ir bevielių tinklų. Bevieliai tinklai buvo išjungti, tačiau internetas – įjungtas. Nojui netgi kilo mintis perkrauti įrenginį į gamyklinio atstatymo režimą ir tokiu būdu atgauti visas prarastas funkcijas... tačiau jis nežinojo, ar po to pavyks prisijungti prie dabartinės paskyros, kurios detalės liko mįsle. Kas, jei planšetė taps funkcionalia, tačiau visiškai beverte? Ar tai skaitysis kaip daikto sugadinimas ar praradimas?
Atsidusęs, jis atvėrė užrašų knygelę ir įsitikino, jog ten tikrai nieko nėra. Nuotraukų galerija taip pat buvo tuščia. Pašto programoje tebuvo vienas gautas pranešimas nuo admino ir Nojus atidžiai perskaitė žinutę kelis kartus, tikėdamasis rasti paslėptas užuominas. Viena užuomina buvo daugiau nei akivaizdi – kažkas stebėjo jį ir jam paliktus daiktus. Jei jis nebegalės „tęsti“, nutiks kažkas labai nemalonaus.
Taip pat jį ragino „atgauti dvasios pusiausvyrą ir apsidairyti aplink save“. Ką Nojus tarėsi jau padaręs. Žinoma, jis apsidairė gan paviršutiniškai, tačiau turint galvoje, kiek laiko jam lemta čia praleisti, pakartoti procesą daug atidžiau pasitaikys ne viena proga.
Rekomendacija susipažinti su visais jam priklausančiais daiktais ir naudoti juos pagal paskirtį skambėjo šiek tiek įtartinai. Ar juos derėjo naudoti griežtai pagal paskirtį (nes bus blogai), ar egzistavo kažkokia laisvesnė interpretacija? Pavyzdžiui, kartis galėjo būti panaudota ne vien kibirams gabenti, tačiau ir kaip ginklas. Arba su ja būtų galima pamėginti praverti juodąsias duris.
Pagalvojęs apie tai, Nojus nutarė kartį laikyti arčiau savęs. Nes kitas į ginklą panašus daiktas būtų kėdė, o ši neatrodė tokia patogi.
„Erdvė, kurioje esate, priklauso Jums. Joje egzistuoja visa išgyvenimui reikalinga provizija... „
Jis buvo miręs. Taigi, išgyvenimui jam nieko nebetrūko. Nebent jo supratimas apie pomirtinę egzistenciją gerokai skyrėsi nuo realybės ir jam išties kažko reikėjo. Dviejų kibirų ir planšetės? Mintis atrodė absurdiška.
Užuomina apie kitas „gyvas ar mirusias“ būtybes bei mandagų bendravimą su jomis lyg ir žadėjo, jog jam bus lemta kažką sutikti. Nežinia tik, kada ir kur.
Dar vienas nežinomasis buvo laišką rašiusiojo intelektas. Tekstas atrodė tvarkingas ir be klaidų, patarimai aiškūs, bet jie nieko neatskleidė apie autorių. Jei autorius surezgė laišką skubėdamas ir pernelyg nekreipė dėmesio į frazių pasirinkimą, tuomet bet kokios slaptų užuominų paieškos tampa nereikšmingos.
Šiek tiek pasvarstęs Nojus nutarė, jog laikyti adminą kvailiu būtų daug didesnė kvailystė. Jam bet kuriuo atveju reikėjo elgtis taip, lyg adminas būtų pati protingiausia būtybė Visatoje. Taigi – ir jo žinutė pilna itin protingų (ar kvailai paliktų) užuominų bei mįslių.
Deja, pati žinutė buvo trumpa. Galėjo gi tas adminas būti šiek tiek plepesnis, užrašyti ką nors daugiau...
Atsidusęs, Nojus brūkštelėjo pirštu, ketindamas išjungti pašto programą. Tada sustingo it statula, įbedęs akis į netikėtą vaizdą ekrane.
Planšetė rodė, jog šiuo metu yra atidarytos keturios programos. Tris iš jų Nojus atidarė pats, bet ketvirtoji buvo atverta daug anksčiau, automatiškai. Tas pats Youtube puslapis, kuris jam parodė „užverstų autų“ filmuką.
Vaikinas skubiai spustelėjo piktogramą. Išties – puslapis vis dar nebuvo užvertas ir teberodė sustabdytą video apie jo mirtį. Ir tai nebuvo kažkokia apribota programa – visos kitos Youtube nuorodos buvo savo vietose. Taip pat ir jo paskyra, kurios Nojus nepažino. Panašu, jog paslaptingasis adminas užregistravo jo planšetę „NojusUzverteAutus“ slapyvardžiu ir nurodė tokį pat Google Mail adresą.
Juodas Anapilio humoras?..
Nojus bakstelėjo pirštu Youtube logotipą. Planšetė tingiai mirktelėjo. Tada lyg niekur nieko užkrovė įžanginį puslapį, parodydama pirmuosius atsitiktinius filmukus. Visai kaip normaliame gyvųjų pasaulyje.
Nojui netgi kilo įtarimas, jog jis visai nėra miręs. Kažkas iškrėtė piktą pokštą ir atgabeno jį į tikrą požemį, su tikrais kibirais ir tikra planšete. Nes kaip dar galima paaiškinti tokį reiškinį? Kažkas pomirtiniame pasaulyje įvedė šviesolaidį? Pastatė retransliacinę stotį?
Rimtai, ką ten tokio dievas pavartojo?..
Vis dar netikėdamas, jis atidžiai apžiūrėjo atvertą puslapį. Tada spustelėjo paieškos lauką ir atsiradusioje klaviatūroje surinko „Markiplier“.
Planšetė sekundę galvojo, tada vėl mirktelėjo ir išspjovė kalną rezultatų. Taip pat ir jo mėgstamiausią video kanalą.
- Veikia realiuoju laiku, - murmėjo Nojus pats sau. - Ir nepanašu, kad suklastota. Paskutinis Marko įrašas įkeltas prieš tris dienas.
Tuo tarpu titulinio puslapio įrašai tebuvo kelių valandų senumo. Kaip begalvok, internetas čia veikė kuo puikiausiai. Jei ne keli nepaaiškinami įvykiai, jis tikrai patikėtų, jog tebėra gyvas ir sveikas.
Nojus pirštais užspaudė nosį ir užvėrė burną. Gal praeitas testas tebuvo susapnuotas ir jis klydo? Jei taip, dabar įsitikins garantuotai.
Užlaikęs kvapą, jis atvėrė atsitiktinį Markiplier  video, kurio trukmė buvo trisdešimt septynios minutės. Kadangi čia nebuvo jokio laikrodžio, video peržiūra puikiai pasitarnavo it chronometras. Nekvėpuodamas, Nojus peržiūrėjo kelių itin šiurpių video žaidimų pristatymus. Iki pat paskutinės sekundės.
Ir vis dar nepanoro įkvėpti.
Dabar jis tikrai žinojo esąs negyvas. Ir kad pomirtiniame pasaulyje egzistuoja tikras internetas. Dar daugiau – adminas netgi sukūrė jam paskyrą Google serveriuose.

Nojaus žvilgsnis nejučia stabtelėjo ties nuoroda, kurios piktograma buvo panaši į vaizdo kamerą.
Įkelti naują video...