Gyvenimo šventė slaugos namuose

12. Mano vyras iš Lenkijos

- Ar tu ištekėjusi?
- Taip aš ištekėjusi’, aš jau ruošdavausi mandagiai paklausi ar ji ištekėjusi, bet Abigail dar net nesulaukusi atsakymo, žiūrėdama tiesiai tau į akis, išberdavo kitą klausimą.
- Ar turi vaikų?
- Taip, aš turiu du sūnus
- Tai gerai, tai labai gerai. Mano vyras iš Lenkijos, žinai, jis lenkas.
Kitą kartą ji jau sakydavo, kad jos vyras iš Ukrainos
- Kur tu gyveni? -  klausinėdavo toliau.
- Aš gyvenu Slough, o tu?
Tik atsakius į klausimą, matydavai, kad Abigail mintys nuskridę jau gerokai toliau.
- Aš dirbau ligoninėje, Wexham ligoninėje, -  toliau pasakodavo Abigail.
Kartais, išgirdusi gražią melodija pradėdavo dainuoti, energingai modama ranka “Nagi! Nagi! ”, kviesdavo mus prisijungti, būdavo taip linksma, mes juokdamiesi pritardavome jai.
Turbūt nėra slaugytojo, kurio ji nebūtų sugebėjusi savo gyvybingu nuoširdumu palenkti į savo pusę.
Kai tik pradėjau dirbti, Abigail, po rytinės ruošos, buvo atvežama su vežimėliu į svetainę ir perkeliama į fotelį, naudojant tik vaikštynę. Ji galėdavo dar pati atsistoti. Todėl sauskelnių keitimo procedūros būdavo vienos iš lengviausių. Ji niekada nepykdavo ir visuomet padėkodavo.
Prisimenu, vieną vakarą, jau prieš pat darbo pabaigą, darant paskutinės valandos įrašus rezidentų failuose, aš išeinu iš vieno rezidento kambario ir pamatau koridoriumi einančią Abigail. Pasiremdama viena ranka į koridoriaus sienos turėklą, ji visai tvirtu žingsniu, beveik skubėdama, kulniavo kažkur į priekį. Aš nustėrau, o siaube, ji juk nevaikšto, gali čia pat nugriūti ir susižeisti! Kaip tyčia, nei vienos slaugės šalia nesimato! Negalėjau garsiai šaukti pagalbos, baiminausi išgąsdinti Abigail, bėgti ieškoti kolegų irgi ne, nes reikėtų pralenkti ją, pamačiusi mane, ji gali per daug atsipalaidavusi ir pargriūti. Kadangi ji jau buvo gerokai paėjusi nuo savo kambario į priekį, skubiai užsukau ten, paėmiau jos vežimėlį ir nuskubėjau prie jos. Prisiartinusi prie, taip kad ji pajaustų mane ir neišsigąstų, švelniai paklausiau:
- Abigail, mieloji, kur gi tu išsiruošei? Neapsirengusi, ar nesušalai?
Ji pasisuko į mane, pasižiūrėjo savo geru skvarbiu žvilgsniu, ji visuomet taip žiūrėdavo ir pasakė, kažką, kad jai reikia į Slough ar Weham ligoninę. Aš paklausiau ar ji nenorėtų trumpam prisėsti ant vežimėlio ir mažumą pailsėti. Abigail jau buvo truputį pavargusi, todėl iš karto sutiko. Pasisodinusi ją į vežimėlį, parsivežiau į kambarį.
- Abigail jau vėlus vakaras ir, brangioji, tu atrodai pavargusi, tik su naktiniais, gali sušalti. Aš padėsiu tau atsigulti į lovą. O rytoj ateis tavo dukra Linda. Reikia išsimiegoti ir gerai pailsėti.
Abigail sutiko, aš atsinešiau vaikštynę ir padėjau jai pasiekti lovą. Apklosčiusi ją, dar kurį laiką pabuvau kambaryje, įsitikinti, kad ji vėl nesugalvotų keltis. Palaukiau iki ji pradės snūduriuoti ir išėjau.

Taip su Abigail būdavo anksčiau. Slenkant laikui ir progresuojant jos ligai, Abigail tapo sunku pačiai judėti ar atsistoti, tad jos transportavimui pradėjome naudoti Oxfordo keltuvą.  Prisidėjo, žinoma, ir COVID19, kurį ji sėkmingai persirgo ir ačiū Dievui atlaikė. Labai pergyvenome, labai bijojome jos netekti.
Dabar dažniausiai laiką ji leidžia savo kambaryje. Dieną klauso muzikos ir snaudžia, į pavakarę pabunda ir pradeda nesustodama kalbėti, ranka glostyti plaukus, ar kaip kūdikis kišti pirštus į burną ir čiulpti juos.
Taip jai pasireiškia vadinamasis Saulėlydžio sindromas.

Abigail visuomet mėgdavo tvarkytis savo plaukus. Kai buvo tvirtesnė, į svetainę visuomet važiuodavo su rankine, kurioje laikydavo šukas. Tik atsisėdusi į fotelį, pradėdavo šukuoti plaukus. Šukuodavo taip energingai, kad mes būgštaudavome jog prisidarys žaizdų galvoje. Jeigu pritaikę momentą, šukas paimdavome, tuomet, pradėdavo seilinti pirštus ir braukti juos per plaukus. Būdavo, rytais, išplauni galvą, išdžiovini plaukus, gražiai sušukuoji ar į kirpyklą nuveži šukuosenai padaryti. Dar begrįžtant į skyrių lifte, Abigail pradeda persišukuoti savo plaukus, dar po geros valandėles, buvusios šukuosenos nebelikdavo. Ji nepaliaujamai taršydavo ir kedendavo plaukus. Mes ptašydavome jos:
- Abigail, mieloji, tu ką tik iš kirpyklos. Tu nuostabiai atrodai. Labai graži šukuosena, negadink jos, dukra tuoj ateis. Ji bus labai laiminga, pamačiusi tave taip gražiai atrodančią.
Abigail žiūrėdavo į mus savo gyvomis, mielomis akutėmis, klausydavo ir vos tik mums nutilus vėl pradėdavo taršyti plaukus.

Padėti jai pavalgyti vienas malonumas. Anksčiau rytinę, jos mėgstamą košę, ji suvalgydavo pati, reikėdavo padėti tik per pietus ir vakarienę. Bet ir pusryčių metu turėdavai būti šalia, nes žiūrėk, paima košę ir pradeda braukti su ranka per plaukus.
- Abigail, čia juk košė, kam tu ją tepi ant plaukų? ’ Ji vėl guviai žiūri į tave ir laukia kol nueisi ir ji vėl galės tęsti pradėtą darbą. Begales kartų po pusryčių veždavomės ją atgal į kambarį ir plaudavome plaukus.
Šiaip, Abigail dažniausiai turi gerą apetitą, bet būna dienų, kai ji atsisako valgyti. Tuomet žiuri į tave stipriai sučiaupta bedante burna ir niekaip nesutinka išsižioti. Prieš 5-rius, 6-erius metus Abigail turėjo dantenas, bet laikui bėgant ji pradėjo atsisakinėti jas naudoti. Rytais įdedi jai į burną, bet ji čia pat jas išspjauna. Ilgainiui, Abigail pradėjus valgyti tik košę ir tyrės maistą, dantenas nustojome jai siūlyti. Žinoma, maitinimo produktyvumas nuo to nei kiek nepagerėjo. Kalbini, kalbini, lauki, įkalbinėji, bet ji niekaip nesutinka, kuo arčiau burnos artėja šaukštas, tuo stipriau ji susičiaupia ir žiuri tiesiai tau į akis tarsi sakydama “ot nevalgysiu ir viskas! ”. Būna, kad tokiomis dienomis ji nusileidžia, “na gerai, paragaukim, bet nemanau, kad man patiks” ir ji būna teisi. Maisto skonis jai nebepatinka ir ji išspjauna jį atgal. Kartais tiesiai ant tavęs. Bet niekaip negali pykti ant jos, Abigail tokia miela ir sava. Tikra visų močiutė. Žvilgteli guviai į tave, paskui lyg sakydama “sakiau kad nenoriu, ko čia kiši man visokį šlamštą! ” nusuka galvą į kitą pusę, bet visiškai nepyksta.
Lyg atsiprašydama už sugaištą laiką, numeta tau kokią linksmą grimasą ir tu pradedi garsiai juoktis, o ji žiuri į tave ir laiminga šypsosi. Neišlaikai, apsikabini ir pamyluoji.
Kartais pasako “ačiū tau brangioji” tuomet tu švytėdama palieki jos kambarį. Paskutiniu metu Abigail vėl pradėjo daugiau kalbėti, pasidarė aktyvesnė ir tai mus labai džiugina. Šiandien kalbėjo nesustodama visos vakarienės metu. Aš jai sakau:
        - Abigail, prašau nekalbėti valgant, tai nesaugu. O ji žiuri į mane tuo savo žvaliu mielu žvilgsniu ir klausia:
      - Kaip tu jautiesi?
Iš tikrųjų tai nepaprastai maloni ir džiugi staigmena mums visiems, nes taip aiškiai ir sąmoningai ji jau pakankamai seniai nekalbėjo. Dažniausiai kai ji pradeda kalbėti, ji kalba savo kalba ir suprasti ką ji nori pasakyti yra sunku.

Grįžtant prie dantenų temos, tai iš tikrųjų yra vienas iš problemiškiausių dalykų mūsų skyriuje. Dauguma demencijos skyriaus gyventojų naudoja jas. Įsideda, išsiima patys “saugiai pasideda” ir po to visi darbuotojai ieško tos “saugios vietos”, nes jie pamiršo kur jas pasidėjo. Atėję aplankyti šeimos nariai stebisi ir piktinasi kur prapuolė ir kaip galėjo atsitikti, kad dantenos ėmė ir dingo. Kartais jas randame kitų rezidentų kambariuose, batuose, spintose, valgomajame, bet dažniausiai jos taip ir neatsiranda. Bandai paaiskinti giminaičiams, kad jos gali būti tiesiog išmestos per langą, nuleistos į tualetą, ar kažkuriame iš kitų gyventojų kambarių, įmestos į maisto atliekų dėžę, valgymo metu. Visų vienu metu nesužiūrėsi, tai fiziskai neįmanoma.
Panašiai atsitinka ir su klausos aparatais, akiniais. Mes perspėjame atimuosius, kad taip gali nutikti, bet tam įvykus, jie vistiek piktinasi ir kaltina personalą.
Mes patys esame suinteresuoti, kad jie turėtų viską, kas jiems būtina. Dantenos padeda geriau įsisavinti maistą ir mūsų gyventojai tuomet vaikšto ramesni, sotūs, pavalgę. Klausos aparatai padeda geriau susikalbėti, lengviau bendrauti ir palaikyti ryšį, gyventojai geriau supranta kasdienę rutiną ir bendravimas vyksta sklandžiau. Dėvėdami akinius mūsų pacientai jaučiasi saugesni ir ramesni. Tačiau taip jau atsitinka, kad ir kiek besaugotumėme jiems būtinas priemones, jos kartais ima ir dingsta ir nieko čia nepadarysi, nebent kiekvienas iš jų bent jau pradžioje atvykimo į slaugos namus, turėtų individualios priežiūros planą. Tai yra, kai viena slaugytoja būna su gyventoju visą 12 darbo dieną. Taip būtų daug paprasčiau išsiaiškinti naujai atvykusio paciento poreikius ir įpročius, padėtų išvengti daugybės galimų nesusipratimų ateityje. Deje, tai prabanga. Džiaugiamės, iš viso turėdami pakankamą darbuotojų skaičių dienai.