Ant ribos

Sėdžiu nuoga ant savo vyriausios gydytojos kelių. Ne ne ne, nieko seksualaus čia nėra, kaip dukra sėdžiu ant mamos kelių.
– Maroke nusipirkau lūpų balzamo, – tariau jai, – lūpų balzamo su damasko rožių aliejumi. Lėtai atsuku indelį ir žvengdama jai į akis tepuosi balzamą sau ant lūpų. Putlios lūpos blizga saulės šviesoje. Pirmyn atgal braukiu smiliumi per lūpas, išsiilgusias bučinių...

Tam param ... suskamba žadintuvas. Nesinori į darbą, ir vėl tas pats per tą patį. Nauji ligoniai, seni ligoniai, sunkūs, lengvi... Taip ir sukuosi užburtame rate, kada gi jie visi pasveiks? Gal tada, kai išeisiu į pensiją.

Mano vyriausia gydytoja, kodėl nenustoju apie ją fantazuoti? Ji kiauri permato žmones, numato jų mintis, subtiliai moka manipuliuoti žmonėmis. Nė nepastebi, kaip ir vėl atlieki kokią nors jos paskirtą užduotį. Virš 20 metų su psichiniais ligoniais dirbantys profai jau skaito mintis. Esu beveik tuo įsitikinus. Bet ar gydytoja susitvarkys su savo emocijomis? Su savo jausmais?

Pamenu pokalbį su paciente ir jos vyru. Vyriausioji gydytoja įsitaisė ant minkštasuolio šalia manęs, kad jaučiau jos šlaunį šalia savosios. Ji dėvėjo trumpą suknelę. Vis pagalvodavau, kad kiek per trumpą savo amžiui. Vyriausioji sėdėjo priešais vyrą prasižergusi, kad jis net nenorom žvilgtelėjo į jos tarpkojį.

– Po 10 metų čia sėdės jūsų vaikas!!! Ar suprantate tai? Jeigu ir toliau taip gyvensite, jūsų vaikui kaip ir jums reikės gydymo!!!
Tokios įsikarščiavusios vyriausiosios dar neteko matyti. Kai tik tema liesdavo vaikus, ji kai reikiant įsiaudrindavo.
Man buvo įdomu stebėti šią sceną. Pacientė susigėdusi nuleido akis žemyn. Vyras sėdėjo tylus, pavargęs nuo žmonos problemų, nuo jos nepaliaujamo noro ryti raminamuosius, net vaikui esant šalia. Vėliau pora paliko kabinetą ir Lotė atsisuko į mane:
– Žinai, ką aš veiksiu savaitgalį?
Aš ramiai atsilošiau, atsirėmiau ranka į atlošą ir paklausiau:
– Ką gi?
– Važiuosiu į meditacijos savaitgalį, atsipalaiduoti...
Jai kaip to reikia šiuo metu, pagalvojau, atsipalaiduoti nuo viso šio chaoso.
– Puiku, aš dar nieko nesuplanavau.
Jaučiau Lotę šalia, jos šilumą, jausmingumą, visiškai nebūdingą vokiečiams, tuo ji mane žavėjo. Ji pati balansavo ties beprotybės riba, pati kovojo su ribinės asmenybės jausmų chaosu, pernelyg stiprių emocijų valdymu.
Automobilyje vėl skamba daina „Doctor, doctor, anything please, doctor doctor, I begging on my knees“. Kaip jums padėti, palaužtoms sieloms?. „I dont wanna feel the pain“. Ir aš nenoriu...