Tai jie

Dabar jaunimas bendrauja man keistais ir sunkiai suprantamais žodžiais. Sakau, kad esu šiltas prie
kalbų, bet jaučiu, kad kokiu tai būdu šitokio pasišnekėjimo be vertėjo nesuprasiu.
Ką tas vaikis sako? Šnypštelėjau savo aštuonmečiui aniuolėliui.
Kad Balyje dabar kainos kaip čia laukiniais devyniasdešimtais.
Iš kur tokiam pyzdukui, atsiprašant, žinot kokios buvo devyniasdešimtais? Ir nuo kada lietuvių kalboj
pasidarė tiek žodžių be galūnių?
- Seneli, ša.
- Tegu girdi.
Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad Benas toli gražu nėra angeliukas, bet man – vis tiek pats
mylimiausias. Nemalonu prisipažinti, bet tą vaiką myliu labiau už sūnų. Atrodo ir Julius supranta, bet
panašu, kad užuot pykęs, džiaugiasi ir leidžia Beniuką pas mane.
Ir šeštadieniais, ir po pamokų, pažiūrėk jau atkuria kepurės bumbulu maskatuodamas „tete sakė, kad
geriau senelį panervuočiau, o jis mane ant devynių ateis pasiimti“.
Mes kartu prisigalvojam visokių rimtumų ir šposų. Dabar Benas su savim pasiėmė 3-os klasės
vadovėlius. Pradėjom vartyti „Gamta ir Žmogus – 3 dalis” . O ten – ne, ne pimpiliukai. Dabar jaunimo
tokiais paveiksliukais nesudominsi, jie ir be to viską žino geriau už tave.
Suradom vabalų ir šliužų, katrie balose, prūduose bei kituose purvinuose vandenyse gyvena. Nieko
nepadarysi, reikėjo eit ir suieškot – ar teisybė, ar ir justiniškių ežere gyvena šoniplaukos ir apsiuvos
lervos?
Jau kelinta diena atliekam eksperimentus, kaip parašyta knygoje ir youtube. Tik šiandien prie ežero
šilta ir su mašinom pyzdukų privažiavę.
- Joa, seni, atvaryk, sure. Mes prie šūdo chill. Nea, Aistė su panom out, tai šiandien aš free.
Aš anksti išmokau sakyt padriat ir vot eta pavarot. Už tai senelis negailėdamas išrašė beržų košės.
Ašaros kaip pupos riedėjo žandais, bet pamoka buvo išmokta - kad rusai valstybę atėmė, tai nereiškia,
kad ir kalbą atiduosim.
Žodžiu, blioviau, bet rusiškai nuo tada tik keikiausi. Mat senelio logika šito nedraudė. Esą blogi žodžiai
bloga kalba geriau skamba. Negaliu ginčytis. Amžinatilsi senelis, kad ir nemokytas, bet galvą turėjo.
Su daug jo minčių sutikau ir tada, ir dabar.
Su Julium tokio ryšio niekada neturėjau, kaip kad su seneliu. Kai gimė sūnus tikėjausi, kad būsiu jam
kaip man senelis buvo – pavyzdys ir užtarėjas, auklėtojas. Vis dėlto jis labiau į mamą rankutes tiesė.
Buvom kaimynai, taip sakant. Mandagiai bendravom namų tarpdury susitikę.
Dabar išties esam kaimynai. Aš gyvenu dviejų kambarių bute Justiniškėse, o jis labiau link Zujūnų –
nuosavam.
Kai gimė Benas, ėjom su Anele lankyt po dviejų dienų. Ji veržėsi tą pačią, bet sakau, leisk mergiotei
atsigaut, sūneliu pasidžiaugt. Nėra ko taip iškart lįst.
Nepatenkinta, bet paklausė.
Dabar juokiasi jisai, Beniukai, kai pasakoju. Sakau, buvai kaip razinka – mėlynas ir susiraukšlėjęs. Iš
padilbų į senelį žiūrėjai.
Benas trepsi koja: „netikiu, netikiu nors tu pasiusk! Kūdikiai būna putnūs, rožiniai ir juokiasi. “
- Tik jau ne tu. Nors kas ir šimtą litų tada būtų davęs – niekaip nebūčiau patikėjęs, kad
pasidarysim tokie draugai.
- Tu, seneli, mano irgi pats geriausias draugas.
- O kaip gi. Žinau. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad mano pats geriausias draugas buvo tavo
močiutė. Tave trumpiau pažįstu, tai tu man antras pagal gerumą.
Jaučiu, kad Beniukas mano šposo nesuprato ir paėmė žodžius į širdį. Negerai, senas, durnas jau aš.
Užsimirštu gi, kad vaikas dar, ne viską gali pasakyt, kas ant seilės.
Anelė numirė ir aš pasilikau vienas namie. Šuva ir katinas liko, bet kas iš jų, norisi, retkarčiais, kad ir
žmoniškai kas atsakytų. Nors po teisybei, pirmais mėnesiais džiaugiausi, kad gyvenam vienkiemy,
nieks nelipa ant dūšios ir neklausinėja kaip dabar madinga „niu, seneli, kaip tiu? Ar labai liūdi be
bobulės? “. Žmonės darosi idiotais su savo dirbtiniu juoku ir kalbos naujadarais. Taip ir norisi atsakyt,
kad oj be blet, linksminuosi vienas po tiekos meilės metų pasilikęs.
Vasaros atostogoms prasidėjus užgriuvo Beniukas su visa manta. Jis visas vasaras pas mus, bet šį kartą
žinojau, kad ne tik tėvus nuo mylimo klapatėlio vaduoju, bet ir jie mane daboja. Neramu Juliui dėl seno
tėvo, žinau, kas kad nelabai artimi, vis tik gerbia. Aš dėl to irgi labai dėkingas.
Rudenį atvažiavo vaiko pasiimt. Atsisėdo abu rimtai veidais su marčia ir sako: „viskas, tėvai, ruoškis,
vienas čia neliksi. “ Šokau į akis, bet ką ten. Vienas mano žodis, o jų penki atgal. Buvo pasiruošę,
kalbėjo kaip susirepetavę, rupūžės. Kad ir labai man ta mintis nepatiko, bet Julius gerai žino, kad logiką
mėgstu labiau už principus ar ką kitą.
Vis dėlto pasakiau kategoriškai – kartu su jumis, vaikai, negyvensiu, kaip mane gyvą matot. Čia Jau
sūnus visas į mane – logiką myli ir sutiko.
Taip ir padarėm. Išnuomavom man butą per žiemą, o ant pavasario, jei sveikata leis – atgal namo.
Galvojau - raukysis, bet atrodo, kad mintis vasarai atsikratyt vaiko ir senolio, jaunimui patraukli visais
laikais. Mes su Anele irgi mielai būtume per vasarą Julių į kaimą kur išgarbinę ir dviese likę, bet gi
nebuvo kur.
Aneliukės tėvai užgeso Sibire, nė kapo nebeliko. Maniškiai latrai, paskutiniai pijokai. Ubagais išėjo,
dievas žino kur ir nuo ko užsibaigė.
Būdavo, guliu, kuriu ką kalbam, jei taip ateina į vaiknamį ir sako: „Algiukai, brangiausias, važiuokime
namo“. Kai paaugau - neberūpėjo, o ir neleidau sau galvot. Nieko gero vaiknamyje iš jautrumo ir
svajonių. Ir be to užtenka kas veikt, nėr kada dar sau širdį draskyt.
Nors man pasisekė tiek, kad nieks neprievartavo ir badu nemarino. Esu tokių istorijų prisiklausęs, kad
dieve padėk. Žinau vieną vaiką, kuris neištvėręs kokių tai baisumų ėmė ir pasikabino.
Čia ne pas mus, bet nuskambėjo taip plačiai, kad komisija ir pas mus kratė, auditus darbuotojų darė.
Tai, skaityk, atsipirkau keliom rimtesnėm pliauskom ir kiaura lūpa. Aj, dar kartą gavau galvon mediniu
stalčium. Prabudau po radiatorium be dviejų dantų ir prakirstu žandu. Galvojo, paškustvos, kad
užmušė, tai išsigandę pabėgo.
Pasisakiau, kad pargriuvau ir skėliausi į radiatorių. Nežinau kiek tikėjo, bet nieko per daug
neklausinėjo. Vaikų daug – pradėk dabar aiškintis kas ir kaip. Nei laiko tiek, nei kantrybės. Pakelsi
šumą - vėl komisija prisistatys. Ar maža dar anais metais dėl to savižudžio visus pritampė?
Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad dantys tada dar buvę pieniniai, randą ilgainiui paslėpė barzdą, o
bernai daugiau nebelindo. Matyt įvertino, kad ne plepys, vyriškai skriaudą nukentėjau.
Mano žmona buvo jautruolė ir bailiukė paskutinė – pergyvendavo, kad vėtra stogą nuneš, kad viščiokai
per tvorą išbėgios, kad aš anksčiau už ją numirsiu. Dėl visų trijų buvo neteisi. Vis tik ji buvo už liūtę
narsesnė, kada reikėjo ginti garbę ir įsitikinimus.
Giminės traukė pečiais ir šnairuodavo nepatenkinti, kada Aneliukė prie stalo atrėždavo vyresniam ir
girtesniam (galėtų dėl įvairovės ir patylėti) dėdei ar kaimynui.
Man nebuvo pikta, tik jos gaila, kam nervus gadina. Juk žinojau, kad kiti spjovė ir užmiršo, o ji ilgai
širdy barnius nešiojasi. Pergalvoja, save kaltina, dėl pasaulio liūdi.
Negali sakyt, kad taip jau visada ir teisi su savo tuo draskymusi ir teisybės ieškojimu buvo. Aš
pasakyčiau, kad iš prigimties nekantri. Kiti prikišdavo, kad karštakošė, pirma padaro paskiau
pagalvoja. Gal ir taip, bet už tai labai ją mylėjau.
Kad suklydusi visada atsiprašydavo, kad niekada nenustojo iš savęs ir iš kitų norėti daugiau, geriau.
Šalia jos visada jauteisi, žmogus, reikalingas ir svarbus. Kaip tais atrodė, kad viską moku, žinau, galiu
ir suprantu. Kaip po trisdešimties metų paskutinį kartą paglosčiau savo žmonos ranką ir atidaviau
sukūrenti į pramoninį pečių – pajutau, kad jinai išėjo, o vaiknamio vienišumas parėjo. Sarmata, bet vėl
tapau berniokas, tik dantų ne tik priekinių, o ir galinių nebelikę.
Aš jaunystėj dirbau prie knygų – pjoviau, rišau, pakavau ir kroviau. Jonas Danas, leidyklos ir kartu
mažo knygyno savininkas, stovėdavo už prekystalio ir tvarkydavo įmonės popierius. Leidyklos reikalai
buvo grynai mano valdžioj. Kovo pabaigoj Jonas Danas išsiruošė į Lenkiją pigaus popieriaus ir
priemonių dažams maišyti. Buvau kiek nusiminęs, nes per dvejus su puse metų darbo, kone diena iš
dienos tapsėjimo po tą savo leidyklėlę, tikėjausi, kad jau būsiu užsidirbęs Jono D. pasitikėjimą. Puikiai
žinojau ko ir už kiek reikia supirkti, be to, labai norėjau pamatyti Lenkiją.
Vis dėlto Jonas D. išsiruošė pats, o mane paliko už prekystalio knygyne – leidyklytės presai gaus kelias
dienas pasiilsėti.
Man knygos buvo įdomios iš techninės pusės – kaip maišyti klijus, kaip optimizuoti (išmokau šitą žodį
iš Juliaus visai neseniai) preso darbą, kad pasisektų knygutę išspaust greičiau ir pigiau. Kas ten
prirašyta, tai jau ne mano reikalai, turbūt tuo metu būčiau ir Hitlerio atsišaukimus spausdinęs – va tiek
smarkiai nesidomėjau nei politika, nei mokslu.
Buvau dėkingas likimui ir ponui Jonui Danui, kad turiu darbą. Padoriai apmokomą, po stogu, o tai
reiškia, kad saugų, šiltą ir pastovų. Pinigų man pilnai užteko nuomai, maistui ir dar likdavo atsidėti.
Turbūt nereikia nė sakyti kiek nedaug man, dvidešimtiniam pacanui iš vaikų namų, tereikėjo. Turėjau
savo namus – ne tik lovą, bet ir raktus nuo durų. Tai ne visiems tokia jau paprastybė.
Nepasakyčiau, kad tuo metu labai apie ką svajojau, gyvenau gerai, pirmą kart gyvenime miegojau
neužsiklojęs galvos, rytais švilpaudavau, o vakare pats nuspręsdavau ką valgysiu. Apie ką dar galima
svajoti, jūs man pasakykit