Senelis

          Buvo karšta, oro kondicionierius veikė prastai. Bet keliai buvo lygūs, nė kiek nekratė. Porininkas atsirėmė į sieną, truputį prisnūdo. Jis visą naktį praleido naktiniame klube, dar gerai, kad neuostė amfetamino, o tai dabar iš viso neatsikeltų. Mene didelis puodelis kavos nuteikė melancholiškai. Ko mes čia iš viso lekiame? Aš žinojau, kad koviniame modulyje virš stogo visai nėra šovinių, stambaus kalibro kulkosvaidis bokštelyje tik atrodo baisiai. Gal ir degalų nedaug, vairuotojas melancholiškai sukioja baranką. Bet sunkus MRAPas kažkodėl seka paskui greitosios pagalbos automobilį siaurais miško keliukais. Kokie čia gali būti teroristai?
  Bet vaizdai per šarvuotą stiklą mane sukrėtė, privertė kažką prisiminti... Čia kažkur netoli turėjo būti mano senelio sodyba! Žalios pievos ir reti medžiai buvo taip pažįstami... Aš gerai prisiminiau savo senelį. Jis buvo mano motinos tėvas. Kai motina dar studijavo, mane mažą parveždavo pas jį. Seneliui priklausė nelabai didelis ūkis. Jis dar visai mažą sodindavo mane ant ponio, padarė lanką ir strėlių, o kai baigiau mokyklą, padovanojo mažo kalibro šautuvą. Jis paskatino mane įstoti į elitinį antiteroristinį būrį. Ir kas dabar, ar jį puola kažkokie teroristai?
  Greitosios pagalbos automobilis sustojo prie seniai dažyto pastato. Mūsų MRAPas sustojo šalia. Greitai iššokome į lauką. Bet belstis nereikėjo. Senelis duris atidarė pats. Pamatęs gydytoją ir medicinos seselę, norėjo kažką sakyti, bet pamatęs mus, nutilo. Mes buvome su šalmais ir kaukėmis, mūsų jis nepažino. Gydytojas uždėjo jam ranką ant peties, ir pastūmė į vidų.
  Senelis viską suprato tik tada, kai jį pririšo prie lovos.
  - Bet juk aš noriu gyventi, tegul vargingai, bet noriu! Tegul tas jūsų suknistas premjeras Triudo pats sau pasidaro eutanaziją! Aš geriau apsieisiu be pensijos, kramtysiu vienas daržoves!
  Gydytojas parodė ženklą medicinos seselei, kad paduotų švirkštą.
  -Jums visiškai neskaudės. Juk jums vis tiek nebeilgai liko gyventi. Argi galima gyventi tokioje nešvaroje ir varge? Juk mūsų vyriausybė išrinkta, kad padėtų žmonėms. Net jei tie žmonės turi kitokią nuomonę.
  Ir čia aš nebeišlaikiau. Pirmiausia išsitraukiau peilį, ir pertraukiau per porininko šalmo dirželį, šalmas nulėkė į šoną. Porininkas, nieko nesuprasdamas, pasisuko į mane. Ir nulėkė atgal, gavęs automato kulką į kaktą. Išgirdę šūvį, gydytojas ir seselė, paleidę senelį, atsisuko. Ir lėtai susmuko ant grindų, gavę automato serijas į pilvus. Aš paleidau automatą, vėl čiupau peilį. Nupjoviau jo virves. O po to atsisegiau šalmą, nusiplėšiau kaukę. Senelis atsikėlė lovoje, įsmeigė išsiplėtusias akis.
  - Žerarai, anūkėli...