Prie tuščių šulinių. 2 dalis

2. Nebyli žudikė


“Filmas apie tai, kaip aš užverčiau autus.”
Dėmesio! Jūs matote šį įrašą, nes su jumis buvo pasidalinta privačia nuoroda. Komentarai išjungti. 

Pats langas niekuo nesiskyrė nuo įprasto Youtube puslapio... bent jau iš pirmo žvilgsnio. Nojus neturėjo laiko tyrinėti smulkiau - įrašas pradėjo groti automatiškai, vos tik puslapis užsikrovė.
Filmo perspektyva atrodė šiek tiek keistai. Lyg kamera būtų įstatyta tarp operatoriaus akių. Vaizdas drebėjo, nenustygo nė akimirkai ir atrodė labai siaurai sufokusuotas. Didžioji dalis ekrano skendėjo išlietame vaizde, tik pats centras rodė objektus daugmaž aiškiai.
„Ar šitaip turėtų matyti tikros žmogaus akys? “ - tyliai svarstė Nojus.
Dėka tokios „kinematografijos“, kažką suprasti buvo neįtikėtinai sunku. Jis kelis kartus spustelėjo pauzę, kad atidžiau įsižiūrėtų į rodomą vaizdą. Įraše matė tamsų koridorių, kurio gale silpnai švytėjo siaura juosta po durų apačia. Lyg ir nieko ypatingo, tačiau Nojus ūmai pajuto stiprų pykinimą. Skubiai atsisėdo ant žemės, giliai kvėpdamas orą. Jis prisiminė menkas nuotrupas. Atmintis pamažu grįžo į savo vietas ir ji nebuvo labai patenkinta, jog kažkas ją va šitaip pamiršo.
Atgavęs pusiausvyrą bei nubraukęs prakaitą, Nojus žvilgtelėjo į planšetę ir paleido įrašą groti toliau.
Operatorius įveikė koridorių per kelias sekundes. Įgudusiu judesiu plačiai atvėrė duris, vaizdas smarkiai sudrebėjo ir po akimirkos į kambario kampą atsainiai nuskriejo odinė kuprinė. Įrašo kokybės neužteko įamžinti logotipą ant kuprinės priekio, tačiau nauja stipraus pykinimo banga išryškino Nojui panašias detales iki 4K raiškos. Šį kartą jis kentėjo sukandęs dantis, neketindamas spausti pauzės. Greičiau pažiūrės, iškęs viską vienu ypu, o jau tada išmes prakeiktą planšetę į bedugnę, kur jai ir vieta...
Deja, sekantys kadrai jo drąsų mazochistinį planą pavertė niekais. Vos tik išvydęs kambario interjerą, Nojus pajuto aštrų skausmą smilkiniuose ir tučtuojau užvertė akis viršun, kad nebematytų daugiau.
- Na gerai gerai... pauzė čia egzistuoja ne be reikalo... - urgztelėjo pro sukąstus dantis pats sau.
Grota ir bedugnė urgztelėjo jam atgal kelissyk, lyg būtų nepatenkintos sudrumsta tyla.
Regėtas kambarys filme priklausė jam pačiam. Nojus prisiminė ne tik kambarį. Į jo galvą sugrįžo ir daugybė kitų vaizdinių – šeima, draugai, šiaip pažįstami žmonės, sutikti gyvenimo šunkeliuose. Asmenybės, sutiktos interneto platybėse. Taip pat ir tie, kurie jo atvirai nekentė, nes buvo už ką. Nojus pernelyg nekreipė į juos dėmesio. Jei tave visi tik myli – tai koks ten gyvenimas...
Skausmui atlėgstant, vaikinas buvo beveik šimtu procentų tikras, jog prie jo mirties aplinkybių neprisidėjo nė vienas iš jų. Tiesą sakant, už jo mirtį nebuvo atsakinga jokia gyva būtybė. Na, galbūt išskyrus vieną tokį idiotą...
- Sumautai neįtikėtina, - giliai atsiduso, pagaliau nuleisdamas žvilgsnį žemyn. Filmo fokusas vis dar tebebuvo sutelktas į ekrano centrą, tačiau jis jau išvydo savo žudiką. Ar tiksliau – žudikę. Jis pats nupirko ją dalimis ir sukonstravo savo lovos galvūgalyje, kad galėtų patogiai pasiekti daiktus. Lentyną. Du varžtai į gipso kartono sieną. Du ploni sumauti varžtai! O jis krovė ir krovė daiktus į ją, kol ši vieną dieną ėmė braškėti nuo svorio. Nojus netgi prisiminė pajuokavęs, kad jei braška – reiškia gyva. Vadinasi, viskas dar gerai. Jo tėvas sakydavo lygiai tą patį. Bet ne apie lentynas - apie savo pacientus.
Taip pat Nojus prisiminė svarstęs, jog vieną dieną tie ploni varžtai neatlaikys, visas sukrautas svoris triokštels žemyn ir pridarys bėdos.
Jis buvo įsitikinęs, jog būtent taip ir nutiko.
Kai vėl paspaudė „groti“, nei pykinimas, nei skausmas nebegrįžo. Jis stebėjo besikeičiančią pažįstamą aplinką. Operatorius nusivilko viršutinius rūbus ir visu svoriu krito į lovą. Net sportbačių nenusimovė, buvo kaip reikiant išvargęs. Lova, kaip visada, sujudėjo ir dunkstelėjo vienu galu į gipso kartono sieną. Lentyna tyliai brakštelėjo, lyg atsiprašydama. Įraše beveik nesigirdėjo, kaip iš gipso plokštės ištrūksta abu varžtai. O pačią paskutinę akimirką „kamera“ užfiksavo labai įdomų vaizdą.
Nojus pagaliau suprato, kodėl įrašas vadinosi „kaip aš užverčiau autus“.
Kai lentyna užkrito jam ant galvos, jo autai išties šovė aukštyn – per gerą pusmetrį.
- Blyn... - išsprūdo Nojui.
Jis buvo miręs. Faktas. Tačiau dabar labai norėjosi, kad dėl jo mirties būtų kaltas kažkas kitas. Galėjo kažkuris iš tų, kurie reiškė jam gilią neapykantą, ateiti į svečius su šautuvu, grandininiu pjūklu ar užnuodyta arbata... Tokiu atveju būtų bent kriminalas. O dabar kas? Artimieji suras jį pakračiusį kojas, nes jo paties lentyna užvirto ant galvos? Neduok dieve, dar laikraščiai apie tai parašys, išvardins viską, kas buvo toje lentynoje sukrauta, įskaitant ir jo eilėraščių bei novelių rinkinį.
O jei kas nors tuo straipsniu Feisbuke pasidalins?..
- Blyyyn, - susiėmė už galvos.
Planšetė gulėjo numesta ant žemės, teberodydama jo „pakratytas“ kojas. Motina negalėdavo pakęsti, kai jis užmigdavo su avalyne. Žinoma, taip nutikdavo labai retai, bet... nutikdavo. Nojui atrodė, jog motina nepraleis progos – paminės tai prieš nuleidžiant karstą į duobę. Ji buvo iš tų moterų, kurios visada ieškodavo teigiamos pusės. Net ir per laidotuves.
Taip, ji tikrai nepraleis progos...
Stvėręs planšetę jau ketino švystelėti ją bedugnės kryptimi, tačiau kvailas daiktas vėl supypsėjo.

Gmail: Jūs gavote laišką nuo ✝ Pomirtinis Administratorius ✝ .