Kasdienybė, praeiviai ir aš

Bandau įkvėpt, tada iškvėpt,
Bet vos pavyksta…
Krūtinėj - lyg kiaurymė palikta,
Nors jos neprilietė staigi kulka.

Mažyčiai akmenėliai vis kasdien,
Ridenos, ritos tyliai.
Atrodo nepastebimai,
Bet tik atrodo…

Kaip tie lašeliai - kapsi po truputį, 
Žiūrėk - ir jau bala.
Nors ji vos kojų pirštais priliesta,
Bet po truputį tampa man neišbrendama. 

Ir stypsau vidury aš tos balos
Lyg koks garnys.
Bandau sparnus išskleist -
Jei neišeina eit, gal skrist pavyks?

Bet kūnas nejuda.
Jis - lyg prikaltas.
Jaučiu, kaip kyla tas vanduo,
O aš vis stoviu kaip akmuo.

Nenoriu taip nugrimzti,
Nenoriu pasiduoti!
Sukaupus aš jėgas,
Apžvelgiu šias marias.

Stiprybė neapleidžia,
Ieškot pagalbos geidžia.
Pasinaudojusi balsu -
Kviečiu aplinkinius visu garsu!

Praeivių vis daugiau šalia,
Bet jiems esu nepastebima…
Štai vieno žvilgsnis palietė mane!
Bet nukeliauja jis toliau sava vaga.

Nors lieku aš viena,
Žinau, kad tai - ne pabaiga…
Surasiu raktą kaip išlipt
Stiprybės reikia tik išlikt.