Upė per stiklą

Pavaikščiojau truputį praeities takeliais. Prisiliečiau per stiklą į nupjautą upę. Nebedaužiau stiklo, tegu apdulka muziejiniai eksponatai. Gėrėsiuos vieną dieną jais ir seno žmogaus skylėta atmintis transliuos tik gerus dalykus.

Kai buvo daug saulės, kai pamiršdavau braškes, šventoriuj gimdavo tiesos ir klebonas atverdavo visatos paslaptis. O kartais ir butelį.

Yra vietos, kuriose lyg ištirpsti. Minčių galaktika nurimsta ir tik dingusių žmonių pėdos paryčiais boluoja tamsoj. Primena laikinumą ir mūsų visų susireikšminimą. Dar kartais primena, kad greit mirsi ir viskas ką pasiimsi - sekundes praleistas po Biliūno dangum.