Mūsų dienos kaip šventės žodžiu.

ar patinka diena iš dienos pūdyt vasarą? man tai labai, ypač kai nieko aplinkuj nematau, išskyrus drebančius medžius ir mindomą žolę. Ir nieko niekas nebesako, net aš su savim nustojau kalbėtis. Progresas, matyt. Ilgai sėdžiu jau. aplankiau jaučius, šį kartą iš tolo. Čečka-tas, kuris mane sutrypė. Bečka- tas, kuris vizgina uodegą, kai traukiu obuolį ar duonos riekę iš maišelio. Jis valgo man iš ranku. Su savo tuo šiurkščiu liežuviu užkabina pirštus, kutena. Tada dar yra Ponas Jautis-neutralus. Ir galiausiai toks mažas veršelis-prunkščia, gąsdina mane, bet irgi iš ranku ima. Daugiau ten neisiu, gaila, bijau Čečkos. Tiesa, istoriją apie sutrypimą sukūriau, nes, nu, dar gyva, kaip matot esu. Bet karštis išmušė, kai jis pradėjo bėgt į mane ir mūkt. Dar ilgai žiūrėjau kaip jis tampos į visas puses, kiek lenciūgas leidžia. Davė man ženkla ir to užteko, nors ne pirmą kartą ten buvau. Penktą. Ne mano jaučiai, ne mano pieva, ne mano... Labai juos myliu vis tiek. Ypač Bečka, aišku. Aš noriu kaitros, noriu maudytis upėj, gulėt ant medinių grindų. Ankščiau taip darydavau, o dabar man jau šalta. Užaugau gal. Negaliu patikėt absoliučiai kiekviena detale. Tiek visko vyksta, o aš nespėju vytis laiko. kažkokioj praeity gyvenu, į viską iš tolo žiūriu. Į jaučius ypač.  Šukės po padais ir nieko daugiau nereikia. Kaip pradėt iš naujo reikės, aš neįsivaizduoju. Neturiu tiek inercijos vėl stengtis. Būt juokinga, įdomia, gražia, ne per daug rimta, ne per daug banalia. REIKIA BŪT SAVIM, ANE? Taip, bet tik po to, kai turi pamatus. Pirma įtinki aplinkiniam, po to po biški gali pradėt rausti iš po žemių į paviršių. Bet kas, jei man patinka dirvos kvapas, kas jei aš nebežinau ką reiškia kai vėjas skverbias į lūpas. Ne, reikia susiimt kažkaip arba taip ir liksiu kažkur giliai palaidota. Prisiskyniau gėlių ir laukiu kol sudžius. Kremacija iš dalies. Iš dalies, o kur kita dalis? Daug trūksta, kad būtų visuma. Nieko, žmonės be rankų, be kojų gyvena ir pripranta. Pripras ir gėlės. Susirask kažkada mane, prašau. Nesakyk, kad užmiršai, nes aš nuolat tave matau praeivių masėj. Ir nuolat girdžiu per radija tavo balso nuotrupas. Ok, reikia nustot skiest ir apsiramint biški. Meilė, išvis, yra labiausiai žeminantis jausmas. Bet kodėl taip smagu tada? Net kai smaugia mane nostalgija ir kiša galvą po vandeniu, ir trypia kaip Čečka?