Meilė žuvims

Tundra nemėgsta grybauti. Meluoja. Grybauja jis tik savo miške. Svetimame miške jis neranda grybų, o savame miške jaučiasi šeimininkas. Tundros miškas kitame ežero krante. Plaukia valtimi.
Apžiūri tinklus. Jeigu žuvies nėra, plaukia į krantą ir  vaikšto po mišką, renka atsitiktinius grybus.
Pasilenkęs po krūmais stebi: ar kas neprisiartina prie jo tinklų su greita “motorke”.

Penktadienį po lietaus. Vanduo šiltas - degina kojas, pamerktas valties dugne.
Praplaukęs alkūnę, kur ežeras virsta upe, Tundra ilgai dairosi.
Vanduo sraunus, neša mažas žuvis per žalius meldus lyg kas piltu sriubą iš samčio.
Išgirdęs tolimą “ motorkės’ pukšėjimą, stipriai irkluoja, sunkiai gaudydamas orą.
Valties smaigalys, pjaudamas minkštą kranto juodžemį, sustoja ties palinkusiu kamienu  vandeniu beržu.
Skubiai bėga link juodai žalių eglaičių ir dingsta.

Vėliau, jau sėdint ant naujų pirties grindų, pasakoja žiūrėdamas į mažytę taurelę, kurios jokiu pirštu nepakelsi.
“ Krūmuose kažkas sėdėjo, veido nepamačiau. Kaip, Dievą myliu, sėdėjo, tokia šiluma bekvapė sklido. Pajutau kaip iš už nugaros pasirodė ranka su grybu. Geltona, gal ir voveruška. ” Kąsk, o tai priduosiu. Mačiau kur savo tinklą žiūrėjai”. Bandžiau išmušti jo ranką, palenkiau galvą ir nėriau link valties. Tik jaučiu tas mane už pečių su virve rankas apsuko ir vis kiša man tą prakeiktą grybą. Kiša - ėsk ir viskas. Kandau. Po to jau neprisimenu. Grybo skonis nebuvo labai šviežias, toks dienos kitos. Jaučiu kojose, kad grybas tokią jėgą man davė, kaip po geros ’sėmkės”. Pašokau. Pamojavau kumščiu bandžiau sugrūsti jam veidą, bet matau kojos pačios neša, kad lekiu neliesdamas  vandens. Nejaučiu . Tiesiog paviršiumi. O kojos tik pirmyn, atgal... Žingsniais. Neskęstančiais. Maža tokia bangelė nurieda, o aš jau prie kito kranto, skrendu per nendres, o padus toks karštis degina. Va ten pasilenkiau, vandens purslais apsipyliau, tinklas į delnus įsirėžė, o kojos vis neša,  tinkle matau spurda dvi moters didumo žuvys. Nenustoju skristi vandens paviršiumi. Kylu lyg bangos mane neštu. Žuvys triukšmingai spurda tinkle. Mosteliu galva inspektoriaus pusėn: atsisveikinu. 
  Inspektorius, matau grybus tik kemša, grūdasi į gerklę.
Ša, draica, šaukiu, stovėk. Bijau, kad ims vytis ir mane pralenks, oho, tiek grybų priėdęs.
Ir staiga iš kairės  link manęs per vandenį inspektorius lekia ištiesiąs į priekį rankas.
Matau, be valties tik su spec. apranga. Guminiais batais vos vandenį siekia. Kai guminis kulnas pasiekia vandenį toks fontanėlis ištrykšta.
Kas čia per bėgiojimas ištiesus rankas?
Bėgu ir aš..
Ilgai jis mane graibė iš nugaros, bet aš spėjau išsisukti.
Jau buvom netoli Ignalinos, kaip inspektorius įsikabino į mano tinklą.
O tinkle žuvys į mergas pavirto. Tai aš ne tik bėgau, bet ir mergas tempiau. Plonos bet dar gražios. Jos iš tinklo išlipo ir šalia manęs bėga, vandens neliečia, o kojos tokios mažos, žingsneliai smulkūs, manęs neaplenkia, bet ir inspektoriui neatsiduoda.

Kai vandens neliko, skridau Ignalinos gatvėmis, vartydamas gėlių vazas. Merginos nei kiek neatsilikdamos bėgo šalia manęs sunkiai gaudydamos orą.
Ties turgumi pajutau, kad grybo jėga baigėsi. Kojose pajutau nuovargį. Atsikabinau abi moteris - žuvis ir įsiliejau į turgaus minią.
Inspektorius manęs nenorėjo paleisti tai skraidė virš turgaus, gąsdindamas balandžius.
Merginos paprašė nupirkti pigių dėvėtų rūbų.
Ar jos gražios? Žuvis ir turguje žuvis.
Palydėjau per visą miestą iki artimiausio ežero.
Žuvys puolė į vandenį ir tiek temačiau.
Gaila buvo - pripratau jausti jų kvėpavimą šalia.
Autobusu grįžau namo. Nusiskyniau obuolių ir valgiau. Galvojau, kuri gražesnė iš kairės ar dešinės? ”

Tundra šelmiškai nusišypso ir pakelia mažą mažą taurėlę ir pauosto.