Tarp laiko klosčių

žiūriu į tašką ant sienos
žvilgsnis įsitvirtinęs
lyg laivelio inkaras
kvėpuoju lėčiau ir giliau
balansuoju ant dabarties bangos
sujudėti bijau
tada viskas pakryps į kairę
kur laukia praeitis
o ten labai daug tavęs
tame name
kur vasaros užtrukdavo ilgiau
negu kituose miestuose
mes ilgai tylėdavome
bet supratome akių kalbą
nereikėjo nieko daugiau
paskui buvo ilgos rudens naktys
be tavo artumo
pilnos aitraus tylėjimo
kai laukdavau auštant
ateinančio laiškanešio
bet jis nieko neatnešdavo
tik vėjo gūsį ir lietaus kvapą
įsiveržusį pro durų plyšį
paskui viską užsnigo
dabar laikausi krypties
žiūriu į tašką
rytoj bus kita diena
vėjas neš žiedlapius debesis
ir užmirštus pažadus
į tavo pusę
šypsausi ir laukiu
tos tobulos akimirkos