…

Kaime buvo didžiausia paslaptis Elzės Pakamorienės rūtos. Tankios, briliantiško žalumo oi ir ūgio ligo juosmens - didžiausias pavydas kiekvienai nuo didelės tiek pagal žemę, tiek pagal stotą ūkio gaspadinės iki paprastos kampininkės, prie savo geradarių trobos kampo atsitvėrusios nedidelį darželį.  Ir kur nepavydėsi - kad ir kiek stengiasi kiekviena gėlininkė, darželis jos - kaip kumečio kuinas prieš dvaro eržilą atrodo, su Pakamorienės džiunglėmis palyginus.
Ne vien rūtos čia karaliavo - langų ir sienojų tvėrėsi dailiausios raganės, sausmedžiai, kurių išsivijusių šakelių kaip motinos sijono įsikibę laikėsi pelėžirniai, žiedais pusės kaimo merginų kasas išdabinantys, ir kvapu taip maloniai nosį glostantys, pažeme nusidriekę naktinukių, nasturčių kilimai, atsimušantys į didžiausius jurginų ir bijūnų krūmus. O vabzdžių daugybė! Čia ir bitukės po žiedus sukasi, ir pompuškos kamanės švelniai dūzgiasi, o nuo sočios žvirblio vakarienės tarp žiedlapių slepiasi auksavabaliai, lyg senos senučiukės maldaknyges vartantys smulkesnius žiedlapius, bandydami atrasti stiklinėlę saldaus saldaus nektaro. Sakydavo kaimo senučiukai, biteles už savo vaikus labiau mylintys, kad jei ne Elzės gėlės, pusė avilių tušti būtų.
Ir nesuprato niekad visi, kaip čia taip yra, kad pas juos kieme tos kelios kvietkelės tai apšalę, tai nuvytę, tai taip ir nesužydėję, o čia - kaip šieno, visi pakampiai apkaišioti! Ir, regis, be didelio rūpesčio viskas auga, žaliuoja, kvapai nosį nurauti gali! Mėtomis, mairūnais ir kitais gėriais visos kerčios išbarstytos, o želdynai amžius neskinti atrodo - taip bujoja, taip žaliuoja, kai kitas drebančia ranka skinti turi, jog bent kiek kvapo į namus įneštų. Sako, tai durna boba, veikt ko neturi, aplink kvietkas tik ir tupinėja. Bet juk ir gyvuliai, ir šeimyna, ir laukai - nu ne taip ir maža to darbo. Ir patys kaimynai matė, kaip Pakamorienė tai su kibirais, tai su kastuvais, tai kitais reikalais po kiemą ir laikus pirmyn atgal lyg įkirpta laksto. Nu gi nesėdi, nerausia kaip kokia girių šernienė gėlynų… O tieji patys auga! Sako, ragana gal, bet juk Elzė kam nutikus pati pirma į pagalbą bėga - menka paslaptis, kad daug darželių gėlių ir vaistams tinka. Tas ramina, tas stiprina, o tas - ir pralinksmina…
Tikra misterija tie darželiai. Niekaip neperprasi. Reikia užklausti.
- Kokia čia raganystė! - juokiasi užklausta gėlių burtininkė, rožės žiedelį glostydama. - kvietkom kaip ir žmogui, tik meilės ir švelnumo reikia. Prieinu, paglostau, pagiriu, kad gražiai auga, kad dailiai žemelę daigas kelia. Pačios užsisėja! Kai verpiu, ratelį laukan išsinešu, dainuojant pavakarę šiti mano vaikučiai patys arčiau lenkiasi. Kad jūs, per balius išėję, gurban ar išvietėn nueiti tingit ir tiesiai ant jų šlapinatės, ar ravėdamos burbat, pykstat, greičiau darbą užbaigti norit, tai ir neauga!
Sukluso moterys, palingavo galvom ir pradėjo darželius su šypsenom, su sekmadieninėm skarelėm, ramiai, pamažu gėles pakalbindamos prižiūrėti. Ir pražydo kaimas visokiausiais žiedais, lapais ir kvapais.
Nes ko gyvam padarėliui ant duonos labiausiai užtept reikia - tai švelnumo…