Iki kito stebuklo

Pro akmenis kilo daigelis. Kėlė savo naštą, slinko tarp smėlio grūdelių. Juk saulutė jau šildė drėgną pavasario žemę, o vestuves švenčiančios zylutės savo giesmele kvietė pakelti galvą į dangų ir pasimėgauti atsibundančios gamtos šypsena.
Ir kilo daigelis, skverbėsi į dienos šviesą, į tyrą orą ir gyvenimą! Sėklos kepurytę nusimetęs, taip gyvastį visą pasveikindamas, kėlė savo menką galvelę į šviesą, į saulę, į žmonių ir žvėrių šypseną, akmenis jau savo šaknimis į šonus vartydamas. Kas tie pavasario darbai, kas tie vargai, kai saulė šitaip šviečia, o dangus, švelnaus lietaus mėlynai nuskaidrintas, taip svaigino ir į save dar labiau stiebtis skatino.
Ir augo daigelis, skleidė lapelius ir stiebėsi į padangių glėbį. Juk jaunam jėgų pilna, niekas nestabdo! Pats nepajautė, kai iš jo žalio stiebo pradėjo suktis žiedo pumpuras. Suaugo, pribrendo. Ir ėmė jau į kitas pievų gėleles dairytis. O jų buvo gausybė! Turko lelijos, raskilos, trūkažolės, rakteliai, garšvos ir kiti, Dievų šilkiniais parėdais ir dailiausiais nėriniais aptaisyti. Ir pats daigelis jau rėdėsi! Tas dykas pumpuras kažkaip savaime, saulutės pabučiuotas, ėmė ir skilo, praskleisdamas dailiausius muslino ir šilkų kvoldus, iš vidaus žiedadulkių pudra papuoštus. Dangaus gėrybe, tokiais dailiais papuošalais kiekvieną kampą apkaišiojus, ar tu pati atsistebi savo kūriniais? Ar pati taip, kaip žmogus, pavasario pievą pamačius, nestoji, nesigėri ir neuostai? Dievai Dievai, tai galybė jūsų!
Ir išsirinko daigelis kvietkelę sau - iš karto krito josios lapeliai, dailus liaunas stiebas, kvapnūs žiedeliai. Grožis, grožis, o tuo pačiu - ir širdies džiaugsmas… Šaukte šaukė augalėlis pievų bitinėlį, kad jam į pagalbą ateitų, pievų motulę kamanę, kad širdį nuramintų, žinelę jojo laimei nuneštų… Gi kai myli, nors plaukus raukis! Niekas nestabdys, tik kad tos šaknys, akmenys apsivijusios pakilt neduoda, laiko. Subara, kad lėkti nori. Šaknys žino! Šaknys ir saugo… Motinos ranka maitina, saugo. Be jų prapultis būtų…
Ir štai, bitinėlis jau žiedadulkių laišką neša ir, kiek žiede pabuvęs, žinią atgalio neša! Va, vaikeli, tau labų dienų atnešu… Meilės vaisiais tavo žiedelius barstau, laikyk prie širdies, tai - laimė tavoji… Pajuto augalėlis po širdim ką nešiodamas. Nudžiugo, laimingas pasidarė. O saulė, taip mielai glosčiusi, jau kaip puode šutino. Nušuto žiedlapiai, nukrito, kaip ir senstelėjo augalėlis, bet vietoj žiedo - žalia sėklų dėžutė augo, naują viltį, naują gyvenimą žadėdama… Ir jau nei lapuosna, nei žieduosna daigelis nieko nedėjo - juk ant rankų jam kūdikis, dėl kurio nieko negaila! Kas, kad jau ne taip dailus, kas, kad dieviški šilkai, muslinai ir nėriniai su visomis pudromis niekais nuėjo. Juk yra dėl ko kito dabar gyventi, tegu kiti sau žydi ir akį džiugina!
Kažkaip ir ta saulė nebe tiek šutina, vis debesų skarele savo galvą dengia. Ir lietutis jau ne toks šiltas, ne toks malonus, jau ir sąnarius senesnius nuo drėgmės pagelia… O tuos vaikučius auginant ir tie lapai, kaip tais pagelto, susiraukšlėjo, pats irgi apdžiūvo. Naktį šalna žilom šerkšno sruogom nubalino, suzmeko stiebelis. Gulėsi jau daigas ant žemės, nuo gyvenimo naštos suvargęs. Jaunas tai jaunas, bet kad dabar jau nebėra tos jėgos į dangų keltis, jau šaknys pačios link savęs traukia, link žemelės motinėlės.
Atsigulė daigelis ir, o stebukle! Išsibarstė sėklelės, taip mylėtos, taip žiūrėtos, po visus pasaulio kampelius. Tas grūdelis ten, tas anen… Džiaugėsi daigelis, tokį darbą didelį atlikęs! Dar glostė savo raukšlėta ranka kūdikius savo, pasaulin paleistus, dabar jie patys vargs, žemės akmenis į šonus stumdys, pro smėlį ir molynus skverbsis, kad gaivaus lietaus vandens atsigertų. O saulė, senučio sušaldyt nenorėdama, papurtė savo pilkų vilnų skaras ir nuklojo pievas balta sniego marška.
Iki kito pavasario. Iki kito daigelio. Iki kito stebuklo.