Žaltvykslė

Užslenka tamsus klaikus debesis
Virš girios išskleidžia juodus sparnus naktis
Paslapties skraiste užriša man akis
Ir kelio neberodo mėnulio pilnatis

Kojos klimpsta į pelkę, jas laiko tvirtai
Baisūs maurai, į akis lenda žabai
Ar čia supus mano kaulai, ar pražudys miškai
Ar aš nerasiu kelio namolio iš čia amžinai

Gal koks mano draugas medinčius pašauks mane iš toli
Nusikabinu nuo peties, mano rankose muškieta taikli
Prikišu šratų, atlaužiu gaiduką, gal nuaidės salvė stipri
Deja... Drėgnas parakas, tik žybteli skiltuvas, rūksta dūmai menki

Tačiau štai prieš mano akis keista šviesa
Beveik žilpina mano akis, vėl ant mano peties muškieta
Visa švytinti pelkių takais klajoja mergina
Žavinga ir graži tarsi žvaigždėto dangaus dvasia

Nebijok manęs, drėgnas parakas, ir bejėgė mano muškieta
Bet greičiau nugrimsčiau į pelkių liūną, nei šaučiau į tave
Ištiesk man ranką, ir eisime drauge
Būk mano mylimoji, būk draugė amžina

Aš vargšas medžiotojas, antis medžiojau šiuos miškuos
Gurgia pilvas, ir niekas valgyti nebeduos
Kad bent gyvas grįsčiau, ir būčiau namuos
Gal smuklininkas parako ir kulkų skolon man parduos

Šypsos man mergina ir moja su savim kviesdama
Visa spindi lyg šviesa, ir žengia kojom žemės neliesdama
Sulyg kiekvienu jos žingsniu žemė žėri ugnimi žėrinčia
Aš žengiu paskui ją, o ji šypsos, žiūrėdama paslapčia

Baigias miškas, toliau laukas, ir mano gimtoji troba
Kaip norėčiau, kad ši gražuolė būtų mylimiausia žmona
Prieinu artyn, bandau apkabinti- ji be kūno lyg šviesa
Nuskrenda tolyn, ir žiūri, viliodama, šypsodama

„Kažkada aš buvau mergina, bet dabar aš užkeikta
Aš netolimo nuo čia bajoro dukra
Kitoj pusėj miško mano tėvo pilis tvirta
Šitiek laiko galvojau, kad negrįšiu ten niekada

Kažkada jodinėjau, medžiojau miške
Mane pamatė baisus senis- pelkių dvasia
Užsinorėjo, kad tapčiau jo žmona
Bet nesutikau- jis prievarta sučiupo mane

Mano kūnas uždarytas jo buveinėj pelkių dugne
Bet pro rakto skylę išeina mano dvasia, kai jis nugrimzdęs sapne
Taip ilgai vieniša klajojau pelkėj, kol sutikau tave
Jei tu išvaduosi nuo to senio, mes būsim amžinai drauge“

Ji ištiesė man ranką- kažkas spindi delne
Priėjau arčiau- tai sidabrinė kulka
„Kai bus sausas parakas, tebus taikli tavo muškieta
Nušauk tą baisų senį, ir aš būsiu tavo mylima žmona“

Blėsta šviesa, mėlsta naktis, dingsta mergina
Tik mano rankoj tvirtai suspausta sidabrinė kulka
Ant peties užkabinta tvirto plieno muškieta
Aušta aušra ir prieš mane senoji troba