Opiumas su kava - detektyvas (1 skyrius)

I

Žvelgiant pro langą Vienos senojo miesto panoramą rėžė tik gotikinė Šv. Stepono katedros bokšto smailė. O dar prieš gerus penkis metus Viena priminė pasišiaušusį ežį dėl centrą supančių smailių tvirtovės bastionų su nuožulniu glasio pylimu priešais. Vis dėlto kadaise Osmanams šiurpą kėlusios sienos laikui bėgant nebeteko prasmės, neprižiūrimos apgriuvo ir jau mano tėvų laikais virto saulėlydžiuose skendinčia, romantiška pasivaikščiojimų vieta. Tačiau imperatorius, vaikydamasis paryžietiškų madų, nusprendė senuosius įtvirtinimus sulyginti su žeme, o jų vietoje pastatyti naująjį Žiedo bulvarą - dar vieną nesibaigiančią spindinčių vitrinų, restoranų virtinę.
Pats neseniai persikrausčiau į naują Karališkąjį Arsenalą, į pietryčius nuo miesto. Šis milžiniškas kareivinių kompleksas atrodė kaip nukritęs iš dangaus. Vidury laukų dunksojo aštuoni raudonų plytų barakai, išsidėstę simetriškai, sudarydami tarsi stačiakampio formos kiemą. Tarp jų dar aštuoni, bokštus primenantys, trijų aukštų rezidenciniai korpusai, o suformuoto stačiakampio centre - prabangūs neogotikiniai, bet taip pat grėsmingai atrodantys, armijos vadovybės rūmai.
Šių metų pavasarį tapęs generolo Mauerio adjutantu gavau leidimą įsikurti nedideliuose, bet visgi nuosavuose apartamentuose trečiame vakarinio rezidencinio korpuso aukšte. Visuomet mėgau tvarką ir švarą, tad kambaryje stovėjo tik vienas paprastas ąžuolinis darbo stalas su kėde, geležinė kariška lova bei spinta su skrynia daiktams laikyti, o vienintelė puošmena - didžiulis langas su smiltainio arka viršuje.
Dirbti  generolui Maueriui buvo tikrai nei lengva, nei malonu. Plepus, pasipūtęs ir pats lyg pripūstas balionas atrodantis ponas Maueris vis dėlto buvo itin gerbiamas imperijos grietinėlės. Vis dėlto didžiausias pavojus būdavo uždusti prirūkytuose generolo apartamentuose. Dieną ir naktį įsikandęs pypkę jis neveltui buvo pravardžiuojamas ponu garvežiu, su iš kamino besiveržiančiais juodais dūmais. Todėl nenuostabu, kad išėjus iš jo apartamentų įkvėpti gryno oro apimdavo dieviškas palengvėjimas.
Vakar buvo pranešta, kad šiandien generolui nebūsiu reikalingas, todėl naudodamiesi reta proga su draugais nusprendėme susiruošti pajodinėti Dunojaus krantais. Deja, buvau nemaloniai nustebintas, kai į duris pasibeldęs pasiuntinukas pranešė apie manęs nedelsiant laukiantį generolą. Neturėjau kito pasirinkimo kaip tik sukąsti dantis ir paslėpti nusivylimą. Galų gale, ką sunkiu darbu užsitarnavai, tą tik sunkiu darbu ir išlaikysi, todėl apsirengęs mėlyną adjutanto uniformą su geltonais antpečiais išskubėjau pas poną garvežį į armijos vadovybės rūmus Arsenalo centre.
Perbėgau pro ištryptą treniruočių aikštę, arklides, tuomet nedidelį sodą, kol atsidūriau priešais centrinius rūmus. Tarsi norėdamas paslėpti savo toli gražu ne visada karišką gyvenimą, kariuomenės elitas rūmų išorę dekoravo labai kukliai - viso labo trys gotikinės rozetės puošė įėjimo frontoną. Tačiau įėjus į vidų vien vestibiulio vaizdas galėjo priblokšti: spindinčio marmuro grindys, paauksuoti kolonų kapiteliai ir kvapą gniaužiančios lubų freskos, vaizduojančios senas, beveik užmirštas Habsburgų pergales. Vis dėlto tik išėjęs iš šio spindinčio vestibiulio pasijusdavai lyg kokiam mauzoliejuje - rodos nesibaigianti auksinė kolonų salė, su penkiasdešimt šešiomis pilkomis mirusių austrų karvedžių ir valdovų statulomis, kurios savo negyvomis akimis nė nesivargindavo pažvelgti į praeinantį.
Generolo apartamentai buvo pačiame ilgos antro aukšto galerijos gale, o su kiekvienu žingsniu artėjant buvo justi vis aitresnis tabako kvapas. Pasibeldęs įžengiau vidun, o į galerijos koridorių prasiveržė nemenkas dūmų kamuoliukas. Generolas garvežys sėdėjo tamsiai žaliame oda aptrauktame krėsle.
- Galėjai labiau pasiskubinti, Barnatai, - gergždžiančiu balsu pasveikino mane.
Kažką atsiprašinėdamas sumurmėjau, bet generolas mane pertraukė:
- Nesvarbu, tikiuosi dar neturėjai jokių planų šiandienai, a? - generolas sunkiai užsikosėjo. - Po velnių, prakeikti plaučiai! Ach, bet kokiu atveju turiu tau geresnį pasiūlymą. Štai, žiūrėk, - tarė jis paduodamas voką.
Netrykšdamas dideliu džiaugsmu paėmiau jį ir greitai užmečiau akį. Tai buvo laiškas, atsiųstas iš Paryžiaus nuo... užtruko kol perskaičiau - Monsieur Cheval Mallet
- Žinote, kas tas Ševalas Malė, generole?
- Nežinau?! - Generolas atrodė pasipiktinęs. - Dievaži, Barnatai, tu tik pažiūrėk! - tarė prieidamas prie paveikslo, kabančio ant sienos.
Smalsiai pažvelgiau į jį. Turėjau pripažinti, kad tapybos technika buvo tiesiog nepriekaištinga. Vis dėlto kompozicija atrodė mažumėle keista - samanota pamiškė, kelias per laukyme, o ant jo besimėtanti ruda, neišvaizdi skrybėlė.
- Argi ne pasaka? - supapsėjo pypke generolas. - „Naivumas“, įsigijau jį prieš metus aukcione ir nuo to laiko negaliu atitraukti akių. Bet nenuostabu, pasirodo, ponas Malė - vienas geriausių šių dienų Vakarų Europos realistų! O kilęs iš tokios mažos Belgijos!
- Girdėjote apie tai, ar tai tik jūsų nuomonė? - buvau šiek tiek skeptiškas.
- Kas per klausimas! Jo paroda buvo atkeliavusi ir į Vieną ir... ir į kitas Europos sostine, esu tuo visiškai tikras. Beje, argi nematai tikro talento savo akimis?
Norėjau atsakyti, kad tokioje tabako ūkanoje sunku bet ką įžiūrėti, tačiau sunkiai atsidusęs generolas pridūrė:
- Ak, na bet ką aš tau kalbu. Suprantu tave, Barnatai, nelengva, kai pats neturi meninio polėkio...
Nors skambėjo kaip įžeidimas, negalėjau prieštarauti - nei dailė, nei muzika niekuomet nebuvo prie širdies arba paprasčiausiai nerasdavau jiems pakankamai laiko, o pats ponas garvežys visuomet teigė esąs kūrybingos prigimties. Dar pirmą mano tarnybos jam dieną susijaudinęs demonstravo savo eskizų kolekciją. Suprantama, nei tąkart, nei kada nors vėliau atvirai to jam nepasakiau, bet net mano neįgudusiai akiai jie didelio susižavėjimo nesukėlė - labai gerai pamenu vieną, kuriame vietoje eiklaus eržilo gavosi nukaršęs kuinas su sulaužytu stuburu...
- O ar žinai kas gi ten? - pertraukė tylą generolas vėl besdamas pirštu į savo numylėtą „Naivumą“.
Tik dabar atkreipiau dėmesį, kad kelio tolumoje vos matyti baltas žirgas.
- Turite omeny ristūną?
- Ne ne, raitelį, pažiūrėk! - įsakmiai tarė jis.
Žiūrėjau vienaip ir kitaip, bet nieko kito nemačiau kaip tik vos vos įžiūrimą žmogaus siluetą.
- Atleiskite, generole, bet nei vardo, nei pavardės nepasakysiu, - ironiškai tariau, - bet akivaizdu, kad kažkoks vyrukas.
- Sakai vyrukas? - generolas atrodė keistai susidomėjęs.
- Maniau pastebėjote, kad skrybėlė ant kelio vyriška... Tačiau tikrai nesuprantu, kodėl tai turėtų būti svarbu, - pridūriau. - Geriau paaiškinkite, kas tame voke.
- Ak taip! - džiaugsmingai sušuko generolas, ta proga net ištraukdamas pypkę iš burnos. - Barnatai, negaliu patikėti tuo pats, bet mes kviečiami į privačią Ševalo Malė parodą, kurią pristatyti atvyks jis pats! Gali nė nedėkoti ir priimti tai kaip premiją už atsakingą tarnybą - reikalausiu, kad lydėtum mane.
- Į Paryžių? - neslėpsiu, tokia perspektyva spėjo išsklaidyti visus apgailestavimas.
- Paryžių? Dieve mano, nejau manai, kad išdrįsčiau kelti koją pas prakeiktus revoliucionierius! Ne, vykstame visai netoli, į Krokuvą, - ponas Malė atvyksta būtent ten!