Dama, kuriai tereikėjo švelnių žodžių

Tik pabudus vinilo plokštelę įdeda
Juodam apskritime kaip mėnulis
Bjaurios ir melagingos moters figūra atsispindi
Ji nori plaukus man nurauti
Taip rėkia, kad net nesimato mūzos

Kurią poetas pamilo. Tokia bjaurią, šlykščią gyvatę
Bet kai kviečia ją žodžiais švelniais
Ji gerdama virtuvėje rytinę kavą
Staiga tampa visai padori dama, kuri
Negirdimai ir tyliai lyg vėjas šnarenantis
Pusnuogė tipena per šaltas grindis

Kad pultų poetui į glėbį.
Ir jis galės vėl
Sukurti kitiems neprilygstamą poeziją.