***

Tą dieną jis atėjo atsisveikint.  Tyliai nuleidęs galvą, nusiminęs...
Tada aš nesupratau kur jis išsiruošė,  bet jutau tokį nenumaldomą artumą. Tarsi apkabintų ir stipriai prisispaustų. 
Jutau nerimą ir skausmą.  Tą skausmą,  kurį jis pajuto išeidamas.
Tai buvo dar vienas atėjimas į sapną, visai kaip tada, prieš nukrentant nuo arklio.
Supratau, kad mano ranką vedžioja jis. Tai tas žmogus,  kuris neleidžia man pasiduoti ir nuleisti rankų-V. K. (Man taip tavęs trūksta)

***
Rasos lašu nukrito ant žolės
Ir jonvabaliu naktį švietė. 
Kaitrusis saulės spindulys
Aistringai skruostą lietė. 

Tuomet pavirto jis viskuo. 
Net buvo kalbantis akmuo. 
Melsva gėle, įpinta į vainiką
Ir uoga, uoga nenuskinta.