Pravėrus savo ilgo gyvenimo langą;
Matau savo prabėgusius gyvenimo metus,
Matau savo gyvenime praleistas džiaugsmo dienas,
Tolumoje matau ir savo gyvenime turėtus vargus.
Girdžiu, kaip už lango siaučia pavasario vėjas,
Man patinka, kai jis kaukia už lango nakčia,
Kalėtum klausytis jo kauksmo ir miegoti ramiai,
Bet nuo skausmo, prisiminimų širdis rauda paslapčia.
Man patinka, kai ateina lauktos pavasario naktys,
Kai Žvaigždės mirksi Dangaus skliaute, aukštai,
O Mėnulis žvelgia iš Dangaus be galo nuliūdęs,
Skaičiuoja, kokie sunkūs buvo mano praleisti vargai.
Guliu aš prie lango ir gėriuosi Dangaus gražumu,
O mintys laksto po prabėgusius gyvenimo metus,
Šiame savo gyvenime aš jau nieko negaliu pakeisti,
Nes šiame gyvenime buvau ir esu tik mažas Žmogus.
Ramumu dvelkiančios eilės apie prabėgusį gyvenimą ir suvokimą, kad jau nieko pakeisti nebegalima. Bet dabar galima ramiai grožėtis žvaigždėmis, kuriose atsispindi gyvenime patirti džiaugsmai.
Elementariumas- jei tai girdėjai pasakyta šimtus tūkstančius kartų tai kam kartoti? Nes visas pirmas stulpelis yra banali informacija pateikta baisiai banaliai. Juk čia poeziją mes bandome daryti.