Kai nežinai iš kur ir kas

6. PASIBUVIMAI

Galvoj susopo sakiniai,
kad ir ant popieriaus juos palieku neredagavęs:
Ne, netariu,
kad su Žodžiu man būti lengva.
Su juo klajonėse daugsyk prašiau:
teužsimiršta jis,
kad sieloje giedra pareitų,
kad akyse šviesa,
o kojoms vaikščioti lengviau.   
Nemoku jį apeit, aplenkt, per jį žinoti,
kad, Žodi, iš tiesų ne vienas man esi,
tačiau nebūna tai  svarbu,
kuomet netgi be žiburėlio savyje,
kaip rudenio gilios nakties tyloj,
apdujęs ir tamsus,
kad nežinai iš kur ir kas
buvai, esi, dar būsi

Atrodytų, nieko nereik tikriau
kaip tik pačiam juodoj tyloj nutilti.
O kaip esą? ką girdim?

Beldžiuosi į akis, ausis, į dvasią
beldžiuosi į eilėraščius,
net tuos, kurie neparašyti.
taigi, į ateitį, į Mirtį... 

Ir kažkodėl nepastebiu,
kad iki šiolei devyngalvį,
net kryžiais, net bažnyčiomis,
savy (Savęsp) laikydamas, peniu.

Ne, netariu,
kad su žmogaus Žodžiu man būti lengva.