Įprastas penktadienis

Karštas vėjas taškė smėlį tiesiai į akis, kažkoks drebulys krėtė kūną. Kaip ir kiekvieną dieną, sėdėjau nutriušusioj terasoj ir apžiūrinėjau tolimą horizontą. Nuo karščio vaizdas raibuliavo, priminė jūrą, kuri į krantą vis išmesdavo kokį išpurtusį šiporių. „Dabar kažkur apie 2 valandos dienos“. Azimutas... azimutas. Danguj praskrisdavo koks paukštis karts nuo karto, modavo sparnais ir klykdavo iš visos širdies. Vis bandydavo perduot man žinią, bet aš, aišku, jo nesuprasdavau. Burnoj laikiau kepančią cigaretę, bet nerūkiau. Ji smilko ir pelenai krito tiesiai ant nuogos blauzdos. Nugesinau savo pusryčius į koją ir tas svylančios odos kvapas priminė, jog šiandien – liepos 24. Galvojau apie pinigus- ne savo, buvau pasiskolinus. Turėčiau grąžint, 120 dolerių. Vis dar nesugalvojau būdo, leidžiančio grąžint tai, ko neturi. Kur aš juos išleidau - pati neprisimenu, bet man jų labai reikėjo. Labai, labai. Klaupiausi ant kelių prieš Fero ir verkiau. Liūlys dribo barzda, sunkiai kvėpavau dėl nesibaigiančių spazmų krūtinėj. Visada pavydėjau žmonėms, kurie verkia kaip per filmus – apatiškai išrieda kelios ašaros, nesusitraukia nei vienas veido raumenėlis. Taip verkė motina, kai brolį už vagystę sušaudė prie pat mūsų namų. Žiūrėjo tom tuščiom akim kaip taršo ir niekina jos gyvenimo vaisių. Nerėkė, nemaldavo pasigailėt, tik stovėjo, o viskam pasibaigus lėtai apsisuko ir nuėjo namo. Dar ilgai kaitrioj saulėj drybsojo jo amžiams atšalęs kūnas. Tada nežinojau kas yra mirtis, nežinojau, kad ten brolis. Vaizdas buvo baisus, bet mane domino paslaptingasis vyras. Vakarop išėjau į gatvę ir žiūrėjau į sukniubusį asmenį. Paglosčiau jo plaukus, pakėliau akies voką – krauju pasruvusios akys žvelgė į kryželį kabantį man ant kaklo. Užmerkiau jo akis. Bet dar ir dabar prisimenu kaip lėtai išriedėjo ašara. Iš jo akies riedėjo ašara... Verkimą tikrai paveldėjo iš mamos – veidas nejudėjo. Pamaniau, kad jam labai liūdna, todėl vėl lėtai purenau sulipusius plaukus. Keturios šautinės žaizdos krūtinėj vėpsojo visu gražumu. Į paskutinę kelionę jį lydėjo musių pulkas, viršuj sklandantys paukštvanagiai ir aš. Temo ir nenorėjau jo palikt, norėjau apklot jį lovoje ir kartu užmigt. Tolumoj girdėjau varpą, dūžiai pranešė apie vidudienį. Varpininkas klydo. Dienos saulė jau seniai skendo praeityje.

Prisiminimai išgaravo, tuščiavidurėj kaukolėj vietoj smegenų liko tik aitrus rutinos kvapas. Mane išblaškė keliu atlekiantis arklys. Jis ne šiaip ristele taukšėjo kanopomis, o nuo kažko bėgo. Žviegė, prunkštė, rodės, jog mieliau šoks nuo skardžio, nei susitiks su tuo, kas sekė iš paskos. Ilgi karčiai plaikstėsi, gyvūnas šiepė dantis. Staiga atsistojo ant galinių kanopų – bėgo kaip žmogus. Pasidarė bloga ir jaučiau kaip plaka širdis. Varpas – širdis mano varpas. Ne laiku skamba dūžiai – dabar naktis, nenoriu to, nenoriu. Gyvulys apsižvalgė, o pamatęs mane lėtai artėjo. Priekinės galūnės keistai kabėjo, lyg jis nežinotų, kur jas padėt. Gal tai karštis, gal šizofrenija, o gal grįžo brolis. Nepažįstamasis buvo taip arti, jog gebėjau įžvelgti jo akyse siluetą. „Tai aš“, - pagalvojau. Bet vaizdas nepriminė žmogaus, moters tuo labiau. Forma, rodės, tirpsta, bet kontūrai neišnyko. Kvėpavau tuo, ką man parūpino arklys – ritmas. Įkvėpiu, iškvėpiu. Iškvėpia, įkvėpia. Stebėjau jo tamsias, tankiom blakstienom dengtas akis ir tai, ką mačiau jose. Bet jo akys - kažkas ne taip. Nebeliko siaurų gatvių, smėlėtų žvyrkelių, kaimynų, bandančių išvengti dar vienos dienos – dabar tik mudu. Stovėjau prieš Dievą, kuris neliepė klauptis ar bučiuot jo pėdų. Paliečiau jo snukį - jis buvo žmogiškesnis už bet kokį gyvenime matytą veidą. Mano išganytojas. Jis perpils man kraują, nebeliks karieso cirkuliuojančio kūne, ėdančio vidų. Tyla mūsų neskyrė, tik palaikė tinkamą laiko dažnį. Nesupratau, kelintą dieną taip stoviu. Saulė nušvisdavo, o tada staigia pasislėpdavo už nekantriai jos laukiančio horizonto. Vėl ir vėl. Dabar man nerūpėjo niekas.