publikuojam publikaciją publikai

Ir tas kartus vaikystės skonis,
Palikęs manyje gilius randus,
Kuriuos kaip skurstančią rugsėjo žolę
Aš karts nuo kart atgaivinu.

Tos rankos geliančios ir šaltos
Vis valo ašaras krauju.
Pagautos vėjo vėl į taktą užsimoja
Tuo į likimą panašiu ritmu.

Ir aš atleidau, ėjau į priekį,
Bet prieky dar tamsiau-
Aš negaliu
Pamiršt tų vidų mano draskiusių,
Graudžios vaikystės valandų.

Aš nebeverksiu ir nebegalvosiu,
Tik laidosiu senus laikus giliai.
Ir sudžiuvusią raudonų rožių puokštę
Ant vis atbundančių kapų numesiu padrikai.

Nakty skambės nutilęs aidas,
Jis šauks - Namo! Namo pareik!
Bet namuose tik negyvi šešėliai raitos,
Kuriems seniai jau nebereikia saulės
Kad mano pėdomis sektų amžinai.