Senoji ramybė

Pelkių siūbavime nugrimzta senoji ramybė,
Užgęsta ugnis alkose paskutinė.
Rypuoja gegutė ant nuversto stabo.
Prie jo rymo kryžius tartum prie kapo.

Tarp pelkių ant kupsto prisėdęs
Į paliktą kelmą žvelgs rūpintojėlis.
Išsikels medžių sielos iš iškirsto gojaus,
Žaltys tyliai melsis eglelei po kojų.

Tyliai melsis, lai priešas žalčio negirdi,
Jau užgeso ugnis alkose paskutinė…
Tik kai svetimos akys nakčia užsimerkia,
Senąja ramybe akivaras verkia.