niekada nenorėjau turėti šuns
nei didelio nei mažo
bet kartais jį vedžioju
nepamenu jo veislės vardo
gal Cezaris
Heraklis gal
ar Odisėjas
man nesvarbu
juk mes tik einam
pilkais griuvėsiais seno miesto
dviese
mes vaikštome pavakariais
kurie nudažo dangų
žaliai rausva spalva
per upės tiltą
kuria laiveliai laiko
paukščio plunksnas plukdo
link miesto vartų
ten sėdi senis
ilga barzda
ir tyliai kalba
kartais ranka pamoja
ir beria trupinius
paskui atsisuka nutyla
akys liūdnos
jose tiek daug vandens
lyg priartėjus tvanui
paklausiu jo
kuris dabar ruduo
jis atsisėda ir tada prabyla
man nesuprantama kalba
klausau
lyg tolimo griaustinio aido
paskui vėl kylame
su Odisėju
Cezariu
o gal Herakliu
laikas eiti
ten
kur po medžiu
jau vėjas ryto laukia