Paminklas

Štai tokia istorija buvo. Nei ko nors  pamokanti ji, nei kažkokia išskirtinė. Beveik kasdieniška.  O gal ir ne visai kasdien nutinkanti. Bet kai važiuoju pro Liučiūnus - negaliu nesišypsot.

  Einu per braškančią žolę link automobilio. Mašinos languose šaltis išrašė tulpes ramunes. Nuostabu - gremžiu stiklus. Galėjau iš vakaro saulėje pastatyt - ten jau pratirpo, o dabar nuo daržinės krentantis storas šešėlis nepaleidžia ryto šalnos.
Kalendoriuje viskas labai konkretu - pirmas vasaros savaitgalis ir aš važiuoju į darbą. Kely viena, ryto saulė į akis, radijas, muzika.
  Kažkoks dežavu - lygiai toks pat rytas buvo pirmą rugsėjo savaitgalį, lygiai taip pat netikėtai po šiltos dar vasariškos dienos rytą gremžiau  baltus gėlynus nuo mašinos langų. Kely viena, saulė į akis, aš į darbą. Ir žavingas pakeleivis Gintaras.
  O štai čia reikia priešistorės. 
  Iš vakaro sodyboj kalbam apie visokius keistus paminklus, prietarus, tikėjimus. Saulius suranda  kažkokį seną radio reportažo įrašą apie paminklą ateiviams Lenkijos kaime. Kalbasi ten du Lenkijos lietuviai vyrukai, turintys kažkokią vietinę laidelę. Kiek pašaipiai, nuotaikingai, gražia tarme pasakoja apie kokių 30 metų senumo įvykius, kuomet vežimu kažkokiame Lenkijos kaime važiavo valstietis ir vakare tiesiog priešais jį ant kelio nusileido ateivių laivas. Kaip  tas tikrai jau nebegeriantis valstietis bėgo bėgo, pabėgo, užlėkė pas draugą. Kaip draugas juo netikėjo, niekas netikėjo. Pabrėžta kelis kartus - pilietis gerti jau metęs! Bet po to, pasirodo, akys visiems atsivėrė ir kaimo gyventojai toj vietoj pastatė paminklą. Ateiviams. Visi patenkinti, kaimui garbė, tik kunigas piktas, nes dabar  kaimiečiai sekmadieniais garbina ateivius ir prie paminklo plūsta turistai. Tokia reportažo esmė, tiek priešistorės.
  O aš iki autostrados  kely viena, saulė į akis, radijas, muzika. Mano dyzelinis mašiniukas pamažu pradeda sušilt, pirštinių nebesinori ir vairą laikau jau nebe pirštų galais.
  Staiga pakelėj matau vienmarškinį pilietį, kuris intensyviai mojuoja ranka - suprask, mane stabdo. Ūmiai prisiminus dar prieš septynias minutes kieme braškančią baltą žolę ir apšalusią mašiną, suvokiu, kad tie languoti marškinukai piliečio tikrai nešildo ir keliaut jam bet kokiu atveju toli - aplink laukai.  Pagailo kažkaip taip intensyviai mojuojančio keliautojo - nesitikėjo vyrukas tokio šalčio, nepasiruošė, kaip ir aš, beje, rytą jau atsiprašius senos nunešiotos sodybinės striukės.
Sustoju. Ir iškart pasigailiu. Na, gal ne pasigailiu, gal tik smarkiai sudvejoju ir jau akimirką noriu spustelt akseleratorių. Bent jau durelių atidaryt tikrai nebenoriu. Ir pakeleivio nebenoriu. Na, bet jau sustojau - kas bus tas, be to ką jau iš manęs…
  Nenusakomo amžiaus vyriškis visas džiaugsmingas šiepiasi vieninteliu dantim ir dureles atsidaro pats. 
  - Oi, moteriškutė, sustojo! Moteriškutė pagailėjo!
  Daugiadienio, gal ir daugiasavaitinio šventimo aromatas (greičiau, žinoma, tvaikas) pasklinda po saloną, aš atsargiai žiūrinėju, ar link manęs neropoja kokie gyviai. Bet baimė stai ir išgaruoja, kaip nebuvus. Dominuoja mintis, per kiek laiko išsivėdins mašina. Be juk tai tik mašina.
  - Iki kur poną pavežt, aš autostradoj į Kauną.
  - O man iki Cinkiškio. Stotelėj paliksi.
  Na, būt reikėję dar gerus devynis kilometrus pėdint vyrukui.
  - Ot apgavo! Rupūžė apgavo! Neatleisiu!
Viskas, mesiu aš ją, nebevažiuosiu, kaip Dievą myliu. Kad aš dar jai skambinčiau!? Nesulauks! - garsiai piktinasi neprastai priliuobęs pilietis.
  - Tai kas nutiko? - palaikau pokalbį.
  - Žinai tą Daivą nuo kapinių? Atvažiuok atvažiuok, sako. Aš buteliuką ir pas ją, nuo Kėdainių beveik. O ji - Gintarai, antras namas prie kapinių. Tris kart aplink kapines apėjau - tai kad ten tik senelių bagadelnia ir kažkokios bobos troba. Skambinu - pasitik, Daivute, nerandu. O ji, rupūžė,  - tai antras namas, tai trečias namas. Ir neatėjo. Neatleisiu!
  - A. Tai gal susitaikysit dar, gal nesusikalbėjot tik?
  - Na, jei  paskambins pirma… gal tada… Bet jei tik ji pati. Aš tai jau ne! Kaip Dievą myliu.
  Bekalbant jau ir Ličiūnai pasimato.
  - Oi, ką aš tau pasakysiu!  Vava! Čia! Žiūrėk! - staiga  mašinoj sujudimas, Gintaras mojuoja rankom, susijaudinęs rodo kažkur  į Liučiūnų parduotuvės pusę. Akivaizdžiai sunerimęs ir išsigandęs, - ne ne truputį į dešinę, čia, žiūrėk! Pravažiavom…
  - Tai čia Liučiūnai gi.
  - Ateiviai čia vakar buvo. Čia, grynai. Kaip Dievą myliu - pats mačiau.
  Taiiip. Prasideda, galvoju. Net nežinau, juokinga, ar nuostabu, prisimenant vakarykštį pokalbį.
  - Žodžiu, einu aš jau iš tų kapinių, tamsu. Ir staiga nusileidžia! Toks didžiulis ateivių laivas! Visas švieselėse, tik mirga mirga! Ir pradeda iš jo lipti žmogeliukai - tokie mažiukai, galvos tik jų pailgos. Daug ten jų! O vienas - toks diiidelis! Ir tiesiai į mane! Tiesiai! Kaip išsigandau! Žinok, niekad man taip nebuvo, kaip Dievą myliu! Aš bėgt! Kaip aš,  bėgau, žinok! Tik prie karjero sustojau!
  Oba, peimetu. Karjeras tai tolokai! Bent artimiausias tai Kvesų. Gerai bėgo vyrukas! Nebent ir karjeras kaip tas laivas - kiek buvo, kiek nebuvo.
  - Aš tada pas draugą, pasakoju jam, o tas netiki. Tu supranti - jis netiki! Draugas! Supykau ir išėjau. Ir kurtkę ten palikau.
  Pasakojo Gintaras man dar kaip jis dirbo, kaip grūdus vežė, kaip jį apgavo, kaip viršvalandžių nesumokėjo. Kad jis ne durnas, už tūkstantį tai nedirbs.
  Privažiavom Cinkiškius ir pakeleivį aš išleidau. Prie darbo mašinos langus palikau atvirus, bet įlipdama dar ne vieną dieną prisimindavau Gintarą.
  O kai kaskart važiuoju pro Liučiūnus ir tolumoje saulėje suspindi nauji metaliniai elevatoriai, kurie vakarais sužiba raudonom lemputėm - visada prisimenu ateivius. Reikia Liučiūnuose paminklo - kaip Dievą myliu!