Namai kurių taip ir nematai

Kaip jausti, kai viską palieki?

Palieki baltą pilies bokštą

Raudoną bažnyčios varpine

Vaikų juoką, džiaugsmą

Bet svarbiausia palieki supratimą,

Kad ten kur esi yra taip gerą ir šiltą

Eini į nežinomybę tačiau jau ne pirmą kartą

Kuris kas kartą tampa paskutiniu

Eini į tamsų ir didelį vandenį

Kur laukia ne kvepiantis miškas

O juodos smalkės kurių keliamas dvokas yra sunkiai pakeliamas

Kaip tai palikti ramiai ir be skausmo

Be tylių ašarų viduje kurios prašosi laukan