Ėjimas

Kelias ėjo pirmyn. Dar turėjo krypčių –
į kažkur, į gal būt, o taip pat į
kada nors. Visos jos buvo su... tuo kažko trupučiu.
Visos jos vedė niekur kitur į tą patį.

Kelias ėjo pirmyn. Tuščias tarsi atgal. Kuo toliau 
tuo aštryn į prošal nardė posūkiai slidūs.
Pradžioj bėgau, po to žingsniavau, o tada jau maliau
baltą nuovargį į miltelius. Dar toli. Duos

dievulis jėgų – kelias duos dar kalnų,
kur po kojom žemiau sklando paukščiai plėšrieji
o po jais kartais debesys, žvilgsniams švelnu,
kelias eina tiesyn ir nuo to sužvėrėji.

Visą kelią šalia budi pakelės. Jos
dirba atminčiai – jei pabaiga bus,
ko nereikia tiesiog paprastai atsijos,
jos meistrai veiklai šiai ypač gabūs.