Gyvybės vanduo

Įsčiomis atiteka gyvybės vanduo.
Horizontuose - tik rūkas ir suoliukas ant kalno -
už visos, per gyvenimą iškritusios rasos -
pusryčiai anksti,
paryčiais ant to suoliuko išskaptuota -
MYLIU.
Kažkas vakar naktį užrašė,
kai naktinis apšviestas miestas
parsivedė visus girtus gyventojus.
Saugiai į patalus.
Kapinės iš paukščio skrydžio
atrodo, kaip sodai ar gėlynai.
Kai įsčiomis atiteka gyvybės vanduo.
Viso pasaulio šaltinių gaiva
nepagirdytų nacizų.
Žmonių. Ne gėlių.
Jiems niekada negana.
Savęs.
Tai lyg žaidimas -
laimėti save patį,
gėrėtis ir rodyti visiems savo valtį,
pilną vandens,
pasakojant, kaip puikiai kadais mokėjo ja plaukti.
Visa gali palaukti pajūryje per saulėlydžius.
Tas relias minutes,
kol saulė nusimeta spindulių kepurę,
bučiuojasi lūpos,
apsikabina žmonės stipriau
ir net narcizai geba patylėti.
Iki ateina žvaigždėto dangaus serialas,
jėgos aitvarai sukami į patalus,
po išvargusių, bet visam gyvenimui įsirėžusių patyrimų.
Pažadi sau, kad kitą rytą, būtinai atsigulsi ant pievos,
išskleisi rankas, atmesi kojas lengvai
ir vėl bus naujas pavasaris -
išsiverš visa, ką laiko širdžių užtvankos,
bepiločiais orlaiviais mintys pakils
ir vėjo krypties indikatorius rodys, kad štai -
pagaliau -
štilis.
Po audrų ir žaibolaidžiais ištekėjusių iškrovų.
Ugnis krūtinėje spurda
prie savo žemės prigludus
ir ląstelėse kūno pilna vilties.
Kad jau šįkart.
Jau šį pavasarį.
Tavo vartai plačiai atsivers,
pasitiks svečius su Martinio taurėmis ir vikingų ženkliukais kuprinėse -
švęsime viską - keliones, pergailes ir laimėjimus -
išragauti šios akimirkos jėgą.
Kiek daug pasilieka.
Kai daliniesi su kitais.
Kai matai daugiau nei savo akis veidrodyje.
Kai plaukia tavo laivas,
važiuoja traukinys,
rieda kemperis
ir visomis transporto priemonėmis -
net dviračiais, paspirtukais ir dirižabliais -
atvažiuoja, atbilda, atidunda
meilės banga.
Tai tu parašei šį žodį
ant to medinio suoliuko.
Tai tu palikai save.
Susiradai naują.
Ir vėl išėjai į pasimatymą per saulėtekį,
kai dar nedrąsu, bet taip norisi bučiuotis.
O mąstai, ar dar liko kas iš vakarykščio makiažo.
Tavo kūno mieste - nauji fejerverkai,
ląstelių daugiabučiuose šventė -
šokti, dūkti, dainuoti,
atrakinti slides žaismingam čiuožimui nuo kalno,
net ir vasarą
iš to seno garažo,
išsinešus jas,
fotografuojantis dūkti pievoje,
iliustruojant, kaip vasarą, reikia ruoštis žiemai.
Visi aforizmai juokingi tiems,
kam liko gyventi mažai.
Tai tavo pri (si) minimas sau pačiam -
dabar metas gerti iš taurių gražiausių.
Dabar metas atsigulus ant pievos išskleisti rankas.
Ir nieko nebijoti.
Dabar.


2023 04 30 Antalieptė. Kūrybinio rasymo stovykla Humoras