Vestuvės

Babajus ir Dočkutė  tuokėsi jau trečia diena. Pradėjo ketvirtadienį.
Vestuvės ėjo į pabaigą, bet prie altoriaus privedė tik šeštadienį. Atėjo eilė.
Svečiai Genovaitė ir Rasa džiaugėsi puošniu interjeru bei piktinosi prirūkyta patalpa. Jos norėjo šokti, linksmintis, tam ir atėjo  dvi gražuoles šokėjėlės.
Kunigas Kazimieras, pavalgęs duonos su degtinė, užsirūkė.
Babajaus kostiumas laikėsi ant vienos sagos. Marškiniai baltai juodi, nes Kazimieras daug rūkė stovėdamas prie altoriaus ir pelenus kratė ant jaunųjų galvų.
“ Babajau, ar imsi jau seną Dočkutę į žmonas? “
Niekas nesijuokė - jaunoji paseno per tris dienas neatpažįstamai.
Babajų lydi iš kažkur atsiradęs Žiliukas, mokykloje daugiausia rūkęs tarp traukiančių klasiokų. Dabar  mažai rūko, negeria, vėdina plaučius ir saugo nuo išsekimo ir akmenų inkstus, kepenis. Valgo virtus ryžius, vėl jam su viduriais. Atrodo kaip vienuoliktoje klasėje: žilas, akiniai per visą veidą, plaukai juodi, sutepti nutrijų taukais. Vestuvininkai atpažįsta jo kaklaraištį iš nutrijos kailių gabalėlių.
Jo giminėje visi augino nutrijas ir visi vaikštinėjo pasipuošę nutrijų puspalčiais.
Babajus pažiūri į Dočkutę lyg jūreivis atsisveikinantis su jūros muziejumi.
“ Jūrka, galiu tave vadinti Jūrka? Ačiū. Vadinsiu . Tu būsi gera žmona, bet ne man. Tu žinai mano reikalavimus? Pasakysiu. Pirmas reikalavimas - nemylėk manęs devintokės nesubrendusios meile. Pažiūrėjai, užsimerkei ir fantazijose įsivaizdavai mane savo vyru. To nedaryk. Girdi?  Aš toli. Aš aklas ir kurčias tolimojo plaukiojimo kapitonas, jauni jungos plauna mano laivo denį. Išmetu savo Sony telefoną į jūrą. ”
“ Ei, Babajau, bažnyčia tau ne jūra. Čia vanduo visur šventas”
Babajus grieždamas dantimis perlaužia telefono aparatą į tris dalis.
“ Aš ne tik kurčias, bet ir telefono neturiu. Žinai kodėl? Kad tu man niekada neprisiskambintum. Kad tu niekada nebūtum išgirsta, kad mano balsas nejaudintu tavo smegenų. Tu korespondentė. Tai ir būk korespondentė, o ne mano žmona. Jūrka, būk toliau nuo manęs. Nuo šeštos klasės negalėjau matyti tavo trikampės nugaros, tavo pieštuku suspaustų lūpų, kasas tu susipindavai lyg šokėja ir Kuršėnų vestuvių. Smilgių, kur mes bulves kasėm, šmėkla gražuolė palyginus su tavimi”
Kunigas Kazimieras sudeda santuokai Babajaus ir Dočkutės rankas, užmeta skupą.
“ Laiminu”
“ Kaziuk, dar jaunoji nepasakė paskutinio žodžio”
“ Sakyk, Jūrate, ar imsi šį jauną nenusisėdėjusį senuką į vyrus? ”

“ Babajus man visada svajonių princas. Muzikalus, aukštas, sportuojantis. Krepšinį lošia. Tikras rūpestingas vyras. Turtingas. Turto turi net Salduvės kalne. Ar ne? Paklauskit: kam man toks vyras,  senai bobai?  Ot, noriu numirti aukštai pakelta galva. Jaunystėje nesistengiau jam patikti. Vengiau artumo. Man likimas vyriško artumo išrašė labai mažai. O su Babajumi - tiesiog uždraudė. Ir kodėl aš tavęs nesuviliojau? Prakeikti mokyklos šokiai. Prie aktų salės tu mane pagavai mielas Babajau, prispaudei mane prie turėklų. Neturėjau jėgų tavęs atstumti, bet nežinojau, ką tau duoti. Tuo metu nežinojau. Dabar žinočiau. Noriu su tavim praleisti paskutines dienas. Gal dar tu mokėsi mane prikalbėti, suvilioti, atverti?

“ Jūrka, prie aktų salės tavęs niekada nespaudžiau. Pats tada nežinojau kaip tave tiksliau pavadinti, todėl tylėjau. Šmėkla netiko, kiti šiaulietiški žodžiai kaip šmara, tryda, tapkė, irgi netiko. Tave suvilioti gali tik Lionginas arba Ne lionginas, bet tik ne aš”
“ Tai mes gersim ar ne? Muzikos uždėk, Kazimierai”
Kazimieras stovi rūko ir pelenus krato ant jaunųjų galvų.
Svečiai miega suoluose.
Laikosi tik pirma eilė: Genovaitė ir Rasa.
Kazimieras griebia gitarą ir ima groti.
Muzika ilgai nesisklaido bažnyčios skliautose.
Genovaitė linkteli galvą ir  iškviečia Rasą šokti.
Bažnyčia atgyja.
Kyla vestuvinis smilkalų kvapas.