Etiudas

Tąsyk vakare laisčiau smilgas, kurias pasodinau dieną
vietoj tvoros tarp kiemo ir šaligatvio. Sakė, kad
bus aukštos, beveik pusantro metro ir storos.
Ji priėjo ir paklausė, ar kur nors netoliese nėra
veikiančios parduotuvės. Nes jai reikia kavos ir cigarečių.
Nes ji gyvena tik jomis abiem. Nes ji serga nepagydomai.
Nes ji turi 14 metų vyresnį vyrą. Meksikietį.
Nes ji menininkė. Nes jai labai reikia parūkyti ir kavos.
Nes ji nevairuoja automobilio.
Nes jos gyvenimas nebuvo paprastas. Nebuvo eilinis.
Nes ji žino. Pagalvojau, kad ji nori atrodyti naivia.

Ji buvo galva aukštesnė už mane, todėl vėliau,
pasakodamas apie ją, pabrėždavau, kad buvo labai aukšta.
Buvo liekna. Dėvėjo baltas platėjančias nuo kelių
šešiasdešimtųjų stiliaus kelnes, ilgą lietpaltį, buvo labai tiesi,
šiek tiek atsilošusi, neatrodė, kad ruošiasi pabaigai,
bet kad kažkas ne taip – buvo galima nujausti.

Kartais matydavau ją vaikštant pamiške šalia plento,
su tomis pačiomis baltomis drobinėmis kelnėmis,
palaidais iki vidurio nugaros plaukais, beveik visada
rūkančią savo elektroninę cigaretę, nesidairančią,
įveikdavau save ir nesustodavau paklausti kaip jai sekasi,
nes kokia ten sėkmė sergant nepagydomai, net
jei tai netiesa, galvojau, kad tąsyk galėjau jai pasakyti, kad
sergu nepagydomai taip pat, o jei būtų pasiteiravusi kuo,
būčiau atsakęs – tuo pačiu. Nesustodavau.

Gana dažnai ją prisimenu. Jau nebematau jos.
Gal išvyko į Meksiką. Įdomu kiek jos vyrui metų.
Turbūt nuo vaikystės ji buvo tokia, apie kurią sako – priplaukus.
Gal nuo tada rūkė ir gėrė kavą. Nieko daugiau.
Įdomu, kokią muziką mėgo. Ar buvo aistringa.
Įdomu, kiek jai dar liko.