Nėra vietos

Nėra vietos, į kurią nepasisektų įsiskverbti muzikai.
Į bet kuriuos namus. Į kai
kurias jų plokštumas išsyk ir lengvai,
į nelygumus – lyg per bangas laivai,

bet vis tiek į ten pateks ir bus.
O sienų storis tylų tvirtovių
absoliučiai nesvarbus.
Įsibridęs į muziką vidury kambario stoviu.

Nei prieš nei po tai
ne kaip nors kitaip, o tik tikrai girdisi, nes     
muzikai tas pats ar aptakiai ar kampuotai,
garsiai ar tyliai, visiems ar tik į ausines

priminti save čia –                 
kartais judesių plastika, kartais monotonija, kartais
įsileidžiant į save šeimininką save svečią
ir tampant vienas kitam vartais.