Laiškas ponui R

Sveiki, gerbiamas pone Raimondai,
Šiandien artimos aplinkos dalyviams viskas gerai. Man tai
leidžia atsipalaiduoti ir ką nors rašyti,
t. y. žaisti prasmėmis, garsais, viena kita metafora – šitie

nuotykiai kalboje mane džiugina, o Jus,
man regis, šiek tiek trikdo, žinoma, niekas, išskyrus patį, nepajus
pertraukų mano rašyme, tad atsižvelgsiu į tai
ir, Jūsų pageidavimu, rašysiu retai.

Bet nerašyti savaitę... Jūs man per žiaurus. Jei
Nežinočiau, kad rašote lietuviškai, sakyčiau atstovaujate Rusijai –
juk nerašyti grafomanui tokiam kaip aš
reiškia identišką kančią kaip orkui ištarti H.

Siūlau kompromisą: iki kito antradienio į rasyk. lt
nekelsiu savo rašliavos ir tai jokia Jūsų kaltė.
Tuomet kitą antradienį viename įkeltame dokumente
bus septyni opusai, tapsiantys man švente.

Bet Jūs nesikankinkite ir praleiskite tai.
Jei nesusilaikysite, jausiuosi kaltai.
Jūs juk man pranešite. Suprasiu. Liūdesys ės.
Grauš mane, ardys, žlugdys, nesiilsės.