Ponui R

I
Jie sako, be paliovos visą laiką sako.
Kad mes visi mokame vaikščioti.
Kažin... Netikiu, kad nors vienas lynu
sutiktų keliolika metrų į tolį neskubant,

atsipalaidavus, besišypsant,
virš žemės metrų tiek pat,
nors ir su lazda..,
ką jau kalbėt apie ėjimą ašmenimis.
          II
Jūsų šviesybe, tiesa 
ta, kad jie neturi į ką taip kreiptis.
Asmenybės aukščiau beskardės, belaiptės,
aplink juos, jie sako, tebesą

slenksčiams paliktos duobės, jie,
Jūsų šviesybe, niekad nematė kalnų,
kad pabūt nors trumpam debesyje
ir galėtų sakyti žiną kas švelnu,

Jūsų šviesybe, jie
tačiau nežino, kas yra skardžiai,
nes gyvena negilioje, mažai žinomoje duobėje,
lygumų landšaftai dažniausiai bevardžiai,

jie neturi net to, kurį
galėtų vadinti kitaip  – Jūsų didenybe, nes net
jų visų „Jūs“ kažkokie netikri,
o po „tu“ nereikia pasikasinėt,

supranta, Jūsų šviesybe, jie
kad gerbia kai tujina, tada tame tarpe juos
pripažįsta savais. Ir jie visi, beje,
yra iš visažinių partijos.