Pasimatymas iš pragaro. Susitikimas.

Iš draugų per šią dieną sulaukiau įdomių spėjimų apie tai, kaip pasimatyme iš pragaro man toliau seksis. Kai kurie jų buvo gal net labiau pašėlę nei realybė. Pvz. Ąžuolas į pasimatymą ateina pasidabinęs Buratino kostiumu.

Kaip tai būtų epic. Galimai net postų serijos apie romantines patirtis per Valentino dieną viena namie nerašinėčiau, o persirengus Malvina savo Buratiną maitinčiau tomis skaniomis vynuogėmis, kurias pas jį atsinešiau. Fabijoniškės man taptų gražios, o Chruščiofkos pradėtų kelti šilčiausius jausmus. Na, bet, yra kaip yra. Turim, ką turim.

Pasimatymas (iš pragaro) 2 dalis

Prisiminkime – šeštadienio vakaras, taksas už čiriką, tolimas Chruščiofkėmis apstatytas rajonas. Aš čia stypsau šlapdriboje ir laukiu savojo architekto, kuris iš nuotraukų primena Adonį.

Šiaip tai žiauriai nejauku taip atvaryt pas nepažįstamą bičą į tolimą rajoną ir į veidą iš dangaus drebiant kažkam tarp lietaus ir sniego priešais tamsų daugiabutį stovėt ir jo laukti. Gerai, kad užtrunka vos keletą minučių. Galų gale... Jis išnyra iš rajono tamsos. Ir man, kaip jau žinot, pakerta kojas.
– Labas, – labai užtikrintai sako Ąžuolas lenkdamasis bučiuot manęs į žandą.
– Laba, - išlemenu greitai nuo jo atsitraukusi. Jaučiu, kaip bejėgiškai šalia kūno nusvyra mano rankos. Pradedu daugiau mirksėti. Bet velnias, vaizdas niekaip negerėja. Tas žmogus, kuris atėjo manęs pasitikti, kaip bežiūrėčiau, tamsoje labai vargiai primena tą svajonių Ąžuolą su tuo tobulu veidu ir žaliom didelėm akim su kuriuo taip skubėjau susitikti.

Kaip skęstančioji savo iliuzijų baloje ir vėl kabinuos už afirmacijų. Nespręsk apie knygą iš viršelio. Čia – tamsu. Tu gerai nematai. Bet vidinis balsas klykia garsiau už visą pozityvumą. Nx, Goda, pažiūrėk, jis baisus. Girdžiu kaip pasigardžiuodamas krizena ir vidinis kritikas, žostkas pašaipūnas: Juk su tavimi susitikti atėjo ponas Taukas. Šventas naivumėli. Bet... Nepasiduodu. Dar smarkiau užsispyriu į savo vidinį balsą ir toliau nekreipti dėmesio bei nuseku paskui Ąžuolą į chruščiofkę. (Kodėl ji ėjo pas jį į namus? Kas jai negerai su galva? Skaitydama tekstą ir prisimindama tai kas įvyko ir pati taip pat galvoju. Kažkokių rimtų atsakymų, deja, neturiu.)

Pakeliui, kaip tyčia, nuo streso nesąmoningai įsijungia ir vidinė žurnalistė. Laiptinėj, kopiant į penktąjį aukštą pradedu naudoti profesinį triukelį, kuris padeda nuimti įtampą ir pralaužia ledus. Tipo – girk viską, ką matai aplinkui ir kas artima ir brangu tavo pašnekovui. Na, ir aišku, pats tuo tikėk.
Iš serijos: „ Na, nors ir toli, bet rajonas šalia miško, tai čia pas tave tikriausiai labai grynas oras. Čia turbūt gyventi labai tylu ir ramu. Tikriausiai daug vaikštai ir esi kupinas vidinės ramybės. “

Matau, kad Ąžuolas vertina mano komunikacinius sugebėjimus. Linksi galva pritardamas. Tikrai – puikiausias rajonas. Kalbu taip įtikinamai, kad net pačiai atrodo – tuoj tuoj ten ir kraustysiuos.

Gerai, kad šitas farsas neužsitęsia. Užlipam, įžengiam į butą. Ąžuolas lyg tarp kitko mesteli: „Neslėpsiu, tvarkytis aš nemėgstu. Ir, žinok, šiandien visai neketinau. “ O vaikeli. Tikrai, kad neketinai. Net nežinia, ar ketinimas čia ką ir bepadėtų. Šiaip taip, jeigu realiai – apsidairiusi aplink jaučiuosi lyg būčiau nužengusi į būstą priklausantį herojams iš „TV Pagalbos“.
Tikrai nesu pedantė, bet man nuo to, ką pamatau, pasidaro ne juokais koktu. Atsiduriu nedideliame vieno kambario butelyje su trupančiomis betoninėmis sienomis. Kambarėlyje – neklota lova. Ant jos puikuojasi iš kaldrų susuktas kažkoks lizdelis.

Įvairūs maišai, pavieniai rūbų kalnai, seni išlūžę – ir dar atlapoti langai, kūdikio lovelės ir gulteliai (sužinau, kad Adonis turi vienerių metų sūnų), snowboardai, padrikai išmėtyti batai, kažkokie indai. Vienintelis stalas – kompo stalas. Šviesą skleidžia tik stalinė lempa. Tiesa ir šviesa tokia įdomesnė. Tai ji oranžinė, tai ji – žalia. Nu ko ne Diskoteka.

Šalia lovos esantis kompo stalas su milžinišku PC ant jo ir pristumta ofiso kėde yra lounge area, kur mano herojus pakviečia prisėsti. Tiesa, visai ne ant vienintelio švariausiai nedideliame kambarėlyje atrodančio daikto – biuro kėdės į kurią, aišku, nusitaikau. Ne, ne. Ant jos įsitaiso pats architektas, o man iš kažkokio kambario kampo išrausia taburetę. Įsitaisiusi dairausi po kambarį išsproginus akis ir pradedu jausti, kad patekau į tikrą savo gyvenimo tragikomediją.

Nepaisant nepatogumų sėdint ant taburetės, jaučiamo šalčio dėl žiemą kažkodėl atlapotų langų ir tikrai keistoko apšvietimo (Žalia. Oranžinė. Žalia. Oranžinė) itin nepatrauklioje aplinkoje apsidžiaugiu, kad pagaliau, turiu laiko išstudijuoti Ąžuolą iš arčiau. Įsistebeiliju ir pradedu dėlioti fizinį ir psichologinį šio Adonio portretą. Man juk reikia susivokti – kaip gi aš taip baisiai apsigavau?
Antros dalies pabaiga