Pamelavimai ir išpažintys XVIII

(...) Klyktelėti? Kaip  gervei? Tačiau iš kur ir kaip vedančioji žino, kad ir  mano gerklę peršti pagunda  klyktelėti. Ir būtent ne kitaip, o tik taip, kaip gervė. Ar  netgi  geriau.  Taigi laukti  nereikėjo. Klyktelėjau ir supratau, kad pavyko. Gerklėje net saldu...
  – Ak, kaip netikusiai! – papriekaištavo vedančioji. Tiesa, nepaskubėdama, bet prasmingai. – Dar kartą bandyk, Pranyyyy! – kone paliepė.
  Klyktelėjau dar kartą.
  Tuokart buvome danguje viršum motinos gimtinės (sodybos), tačiau labai įtikėtina, kad ji ne tik jos, bet ir mano Gimtoji. Taip atsitikę, kad niekuomet motinos, o ir nieko kito neklausiau apie ją, gal todėl, kad savo vaikystės nemenką dalį, kai ji dar pradžioje, bet jau su kelnėmis, atsimenu būtent vienkiemyje, įsikūrusiame šalia Skersbalės. Iš ten ir motina, Grigų Simono (Šimo) ir Marcelės (Marcalios) duktė.
  – Žinojau, kad geriau nebus, bet stengtis reikia, – po antro mano  klyktelėjimo atsiliepė vedančioji, man dargi nepajaučiant, kad netrukus ją  įvardinsiu Pajautos vardu, o tąkart iš  jos „ įsirašiau“ į smegenis:
„Eilėraščius rašai geriau, bet tai nereiškia, kad gerai. Ką gi, yra kaip yra, bet jeigu tau regisi, Pranyyy, kad panašus į gervę, tai būk supratlyyyvas (suprantantis) ir žinok, kad saugoti dangų nuo taršos reikia  kruopščiau negu poeziją. Netgi labiau negu tautos kalbą. Tai žinoję netgi stabai. Ir jeigu ateis toks laikas,  kuomet visi  jausis  protingi, o  tau  net ištikimiausi žmonės kalbės, kad  gervių reikalus reikia atidėti, nepatikėk jiems. Taip,  taip –  nepatikėk ir jiems. Dairykis po save ieškodamas, kur prigimtyje padėta, kas tau svarbiausia, kol  neišgirsi savyje gervės. “

Pasaulyje daug upių teka,
daug miestų užmesta jam ant kupros,
o čia, panemunėm,
kur gojai šneka,
esi, žemele, Lietuvos.
Ir jeigu tektų man
(ko niekuomet nebūna)
vėl eit nuo lopšio, nuo pradžios,
tai iš visų kelių
tegu pirmasis būna
ir vėl per žemę,
šitą dzūkų žemę Lietuvoj...
„Peizažas atodūsyje“

  Taip, taip, po jos sparnais bažnyčia, – nemokėjau suprasti iš kur girdžiu šį eilėraštį, ir nežinodamas kaip, kokiu būdu jis atsiradęs čia. O Pajauta: 
  – Kaip sieloje, kaip širdyje, taip ir danguje  reikia šaukti, triukšmauti, nenurimti, kad pataptum gerve. Ir visa tokia veikla užimta poligonais, poligonais... O kodėl ir kaip tai atsitikę, dar vis, Pranyyy, mįslė.  Sugrįžęs  gyventi ant kojų, atidžiai  įsižiūrėk į šią nuotrauką ir įsimink savo širdies pasižadėjimus, – paprašė, o gal paliepė Pajauta.
„Ji apie kažkokią nuotrauką kalba“, - pamaniau.               
– Kažkokią, – pagiežingai mestelėjo ji, bet atmintyje  pragiedrėjo taip, kad pačiam darėsi gėda. Nuotrauka sujudo, atgijo, tačiau nepanoro pasilikti tokia, koką žinojau. Popierius jos nelyg ištirpo ar kaip kitaip  nunyko, betgi... hmm.
  – Ji dar bus, – be jokio patoso burbtelėjo Pajauta, o aš tartum pradedu suvokti apie kokius poligonus kalbėjusi Pajauta. Oi, kaip labai jie tikrovėje ne tokie, kuriuos žinau. Ir oi, kaip nežinia ko reikia, kad žodžiu iškalbėtum jų apraišką, jų turinį. Nors tylėk, kad į psichiatrinę nebūčiau nuskraidintas, – po smegenis šliaužiojo pamąstymai.
  Pajauta neatsiliepė, o aš tingiai tęsiau:
  O gal ten, būtent psichiatrinėje, geriausia vieta, rodant į  save, pasakyti, jog, ponai, čia, kur dabar esu, būtent ir yra biopoligonas.
  – Kaip, kaip?... Biopoligonas! – klyktelėjo Pajauta toli į begalybę, kad net biogaidžiai pragydo. O po kurio laiko taip: – Biopoligonų reikalas, išties, vertas dėmesio. Taigi, Prany, Dievo darbymetyje esi pirmas iš žmonių, į kurį sąmoningai žiūriu kaip į biopoligoną. Atrodytų, kad sudėtinga, bet tik pradžioje, tik išgirdus objekto įvardijimą.