Pamelavimai ir išpažintys XVII

(...) tai, kas išgirsta  iš gervės- vedlės danguje, mano  sampratoje tuoj  pat nesusiklostė taip, kaip dabar raštu paduodu skaityti. Juos jau spėjęs gerokai pakoreguoti. Nesmagu manyti, kad ir šie raštai po kurio  laiko patirs reviziją ir bus priversti  persitvarkyti, kad nauji  suvokimai apie žmogaus  galias bus priimti ne kaip sapnai, palikti nežinia kieno  valioje, o kaip būtinybė įeiti į juos kaip realybę ir išbūti ją savo gyvenimu. Išbūti,  išgyventi, tarkim,  kaip dabar kalendoriais užrašytą laiką. Ir šit vėl  išgirstu gervę - vedlę kaip tąkart: -
  – Kada jis toks ateis, kas bežino, tačiau kol esame poligonai, toks jis mums neužtekės. O toliau ir vėl,  (išgirskim dar kartą), – [i] Poligonai, Pranyyyy, yra poligooonai. Jiems ir pavargti neleidžiama.
  –  Dieve, kur tu? – ieškojau  paramos,  negebėdamas  netgi žodį aiktelėti, bet kartu tikėdamas, netgi žinodamas, kad tai, ką  pajaučiu savyje, girdisi ir danguose.
  Nesupratau, iš kur ir kodėl jos toks supratimas apie poligonus, o, tiesą sakant, ir beveik nieko nesupratau, ką ji ir apie kitus dalykus pakalbėjusi. Netgi kodėl taip atkakliai, taip pabrėžtinai vadinusi Praniu. Tačiau dėl to bėdos nebuvo ir aiškintis neprisiėję; pasirodė, kad per pajautas žinojusi mano  būklę geriau, negu aš pats. Tąkart jai prireikę  būtent be užuolankų, būtent žiūrint į akis kuo įtaigiau pasakyti, kad, atseit, prilygti savo panašumu gervėms man dar daug ir laiko, ir darbo, ir geros sėkmės prireiksią, o šiuomet labiausiai panašūs kaip poligonai.
  – Taip, taip, Pranyyy, kaip poligonas. Tegu ir kvaila taip į save rodyti, bet dar kvailiau būtų rodyti į save kaip laboratorijas ir panašumų ieškoti per jas. Sakyk, Pranyyy,  gal tu manyje atpažįsti kunigaikščio Kerniaus dukterį Pajautą?
  Moju sparnais kartą, kitą, dar ir dar ir pajaučiu, kaip iš po jų išsišvokščia vėjas. Panašus į dejonę. Duslus ir nelengvas. Ir kaip beliudytų žmogaus akys, kad danguje tylu, bet – ne. Ir per tokį  jį, kad ir nušviestą dienos šviesa, reikia klampoti, bristi kaip pelke, plaukti kaip vandenimis, dirbti ne tik raumenimis, galva, bet ir uodega. Kiekvienas nervas, kiekviena plunksnelė darbymetyje. Tačiau kad kunigaikščio duktė paprašytų ieškoti  jos gervėje ir ieškoti ne bent kaip, o kaip poligono... Dieve, kur tu? Gal kur kitur, bet kad danguje, tai – ne! ne! ne!
  – Taip, taip, Pranyyy, tavo valia mąstyti, kaip sugebi, kaip moki, tačiau tai nekenkia poligono įvaizdžiui. – atsiliepia į mano savijautą Pajauta. Ji irgi moja sparnais kaip aš – sparnas į  sparną, mostas į mostą, tačiau neatrodo, kad jai tai trukdytų ir Bibliją laikyti. Po jos sparnais tylu. Lyg ten būtų bažnyčia užkoduota. O gal? 
  –  Vis dėlto sąžiningiau rodyt, kad labiausiai panašūs kaip poligooonai. Ir – taškas. Šiuose objektuose labiau murzina, daugiau makalynės, nesusipratimų, nesąmonių ir netgi laisvės nebūti tuo, kuo iš tikrųjų esi. Nebent personažais. O atsiradęs kitu (kitokiu), kad ir  Praniu,  jau negebi sugrįžti atgal, sugrįžti kokiu buvęs, sugrįžti į Praną. Netgi atsiminti savęs ankstesnių negebam. Atsiminimams kelią pastoja pasakos, legendos, kitokie išmanai. 
  – Betgi aš per pajautas visą Savęsp, visą savo pasaulį, netgi ateitį žinau.
  – O kad prieš tavo nosį motinos gimtinė netgi iš  dangaus  nematai. Nagi klyktelėki. Kaip gervė. Kad ne tik  pamatytų, bet ir  nesuklystų, jog ne gandras esi.